George`o Millerio filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ naujam gyvenimui prikelia vieną ikoniškiausių herojų kino istorijoje ir nė kiek nenuvilia.
George`o Millerio filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ naujam gyvenimui prikelia vieną ikoniškiausių herojų kino istorijoje ir nė kiek nenuvilia.
1979 m. australų gydytojas G. Milleris ligoninės priimamąjį iškeitė į režisieriaus kėdę ir sukūrė pirmąjį filmą apie „Pašėlusį Maksą“. Filmas nukėlė į netolimą ateitį, kuomet po neaiškios katastrofos pamažu pragaru virstančiame pasaulyje siaučia vis sunkiau suvaldomos baikerių gaujos, o policija paskutinėmis išgalėmis bando užtikrinti šiokią tokią tvarką ir teisingumą.
Vienas tokių policininkų – Maksas Rockatanskis. Tuomet jį suvaidino Melas Gibsonas, kurį šis vaidmuo iš nežinomo aktoriaus pavertė pasauline superžvaigžde. Būdamas policininku jis stengiasi išlikti teisingumo pusėje, tačiau baikeriams iš jo atėmus tai, kas brangiausia: iš pradžių partnerį, o vėliau ir žmoną su sūnumi, Maksas pasirenka kerštą be gailesčio.
Po pirmojo filmo sekė du tęsiniai – 1981 m. pasirodęs „Pašėlęs Maksas: keliaujantis karys“, padovanojęs žiūrovams net 20 minučių trunkančias įtemptas lenktynes, ir 1985 m. sukurtas „Pašėlęs Maksas: Griaustinio karalystė“, kuris yra savotiška knygos „Musių valdovas“ variacija.
Po tokios įspūdingos pradžios G. Milleris ėmėsi gana netikėtų projektų: ekranizavo paršelio Mažylio nuotykius („Mažylis mieste“) bei sukūrė du animacinius filmus apie pingvinus („Linksmos pėdutės“ I ir II dalys). Tačiau pagaliau – po 30 metų pertraukos – G. Milleris sugrįžo prie savo režisūrinių šaknų ir naujam gyvenimui prikėlė kultinį antiherojų naujausiame filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“. Ir tai yra pats įspūdingiausias blockbusteris, kurį išvysite šią vasarą.
„Įtūžio kelias“ nėra nei ankstesnės trilogijos tęsinys, nei nauja jau kurtos istorijos versija (taip vadinamas „reboot“). Kaip teigia pats režisierius, neabejotina, kad šių filmų sukurtame apokaliptiniame pasaulyje sklandė daugybė istorijų apie šį mitiniu tapusį personažą ir „Įtūžio kelias“ – tik viena iš jų.
Chronologiškai naujausio filmo veiksmas vyksta keli metai po „Griaustinio karalystės“ įvykių. Čia sutinkame visiškai sulaukėjusį Maksą, kurio vaidmenį perėmė įspūdingo stoto aktorius Tomas Hardy. Jis yra vienišas vilkas, kurio gyvenimas, jo paties žodžiais, „susitraukęs iki vienintelio instinkto – išgyventi“. Jis gyvena pasaulyje, kuriame nebėra miestų ar civilizacijos. Tai postapokaliptinė dykynė, kurioje po neaiškios globalinės ekologinės katastrofos nafta, vanduo ir kulkos yra sunkiai gaunami resursai.
Maksas yra kankinamas prisiminimų apie vaiką, kurio jis nesugebėjo išgelbėti. Jo dvasinę būseną apibūdina jo paties žodžiai: „Pasauliui griūvant buvo sunku suprasti, kas labiau pamišę: aš ar visi kiti.“
Filmo pradžioje Maksas patenka į Nemirtingojo Džo (jo vaidmenį atlieka pirmojo „Pašėlusio Makso“ blogietis Hughas Keays-Byrne`as) nelaisvę ir nugabenamas į jo tvirtovę, vadinamą Citadele. Čia Džo valdo pusiau sulaukėjusią žmonių masę, kurią kontroliuoja, ribodamas vandens, čia vadinamo „Akva kola“, resursus. Dauguma paliegusių Citadelės gyventojų dėl radioaktyvios aplinkos serga vėžiu ar kitomis nepagydomomis ligomis. Norėdamas sveiko įpėdinio Nemirtingasis Džo uždaręs bokšte laiko 5 gražuoles žmonas.
Maksui lemta iš Citadelės pasprukti ir susidurti su kita filmo heroje – Imperatoriene Furioza (akt. Charlize Theron). Pastaroji – skusta galva ir viena geležine ranka – vairuoja įspūdingą Karo sunkvežimį (angl. „War Rig“), nes iš Citadelės yra siunčiama į misiją pasipildyti resursų, bet netikėtai pasuka iš sutarto kelio.
Netrukus paaiškėja kodėl – sunkvežimyje slepiasi Nemirtingojo Džo žmonos. Tai sužinojęs Džo surenka armiją ir išsirengia atsiimti to, kas, jo nuomone, jam priklauso. Prasideda lenktynės, kurios truks beveik visą filmą.
Iš esmės filmas neįsibėgėja tol, kol neįvyksta Furiozos ir Makso susitikimas, kuris yra viena įspūdingiausių filmo scenų. Nuo čia suprantame, kad filmo dramatinis centras yra moteris, o Maksas beveik yra nustumiamas į antrą planą. Per dykumą bėgdama nuo ją besivejančios vyrų gaujos, Furioza gabena 5 žmonas į matriarchalinę oazę, kurią pati vadina „daugybės motinų žaliąja vieta“. Nenoromis, lyg bogartiškajam auksinio Holivudo herojui, tapus šios misijos pagalbininku, Maksui ji tampa misija atgauti savo žmogiškumą.
Toks gana feministinis „Pašėlusio Makso“ posūkis, ypač susipažinusiems su pirmaisiais trimis filmais, yra labai netikėtas ir, paties režisieriaus teigimu, gana atsitiktinis. Pasak G. Millerio, kai jis sugalvojo, kad lenktynes pradės penkių žmonų pagrobimas, tapo akivaizdu, kad jų vaduotoju negali būti vyras, nes tokiu atveju vienas vyras iš kito perims jo nuosavybę. Taip atsirado Furiozos personažas.
Supratęs tokį siužeto posūkį, jis nusprendė žengti dar toliau – dialogų konsultante pasamdė knygos „Vaginos monologai“ autorę, garsią feministę Eve Ensler. Ji ne tik padėjo nušlifuoti filmo dialogus, bet ir konsultavo penkias žmonas vaidinančias aktores (Zoë Kravitz, Rosie Huntington-Whiteley, Riley Keough, Abbey Lee ir Courtney Eaton), kaip vaidinti seksualinę prievartą patyrusias moteris. Negana to, jis taip pat nusprendė filmo montažą patikėti irgi moteriai – savo žmonai Margaret Sixel.
To rezultatas? Įspūdingas veiksmo filmas, kurį žiūrint nereikia „išjungti“ smegenų. Tačiau ne tik feministinis posūkis filmą daro vertą pamatyti. Režisierius G. Milleris yra vizionierius ir filme jis kuria pribloškiantį postapokaliptinį pasaulį, kuriame siaučia pamišėliai. Filme, kurio vyksmas yra nuolatinis judėjimas, automobiliai vaidina itin svarbų vaidmenį ir dauguma triukų su jais buvo atlikti iš tiesų, o ne pasitelkiant kompiuterinę grafiką.
Savaime suprantama, „Įtūžio kelias“ yra blockbusteris, tačiau jis parodo, kad veiksmo filmai gali turėti ir progresyvių idėjų, o ne tik žavėti specialiaisiais triukais. Filmo įkarštyje vienas iš filmo personažų sušunka: „Kokia puiki diena!“. Būtent toks jausmas ir apima išvydus šį filmą.
