Nuomonės

2019.04.13 14:53

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kas pakels kūjį prieš Cvirkos paminklą?

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, LRT.lt2019.04.13 14:53

Labai nenorėjau rašyti apie Stanislovo Tomo poelgį vien dėl to, kad tokiu būdu sumanęs prieš Europos Parlamento rinkimus pasireklamuoti asmuo negalėtų džiūgauti pasiekęs savo tikslą gauti nemokamo žiniasklaidos dėmesio.

Iškart po to, kai jis kūju sudaužė Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą sostinės centre ir buvo sulaikytas pareigūnų, kitaip ir negalėjo būti – naujiena nustelbė visą kitą informacijos srautą, o jos komentarai išsiskyrė ypatingu lėkštumu. Tipiškas tokios reakcijos pavyzdys – konkuruojančio kandidato EP rinkimuose ir kandidato į prezidentus Valentino Mazuronio pareiškimas apie S. Tomą: taip besielgiantys turi būti arba gydomi, arba sodinami. O kur dar visa feisbuko davatkų armija, puolusi ieškoti bendrų draugų su S. Tomu ir juos gėdinti.

Laukiau kelias dienas, tikėdamasis, kad kas nors vis tik pradės kalbėti apie šio įvykio esmę, bet diskursas darėsi vis primityvesnis nuo kaltinimų, esą kūjį į rankas S. Tomui įdavė Rusijos specialiosios tarnybos iki „Aš esu Vėtra“ tipo deklaracijų.

Įsivaizduokite žmogų, kuris per speigą išeina į lauką vilkėdamas arktinėms ekspedicijoms skirtą striukę, slidininko kelnes su termoapatiniais, kepurę ir paplūdimio šlepetes ant basų kojų. J. Noreikos lenta buvo tos mūsų visuomenės basos kojos. Pažeidžiama vieta, kuria tiek priešiškai propagandai, tiek ciniškai populiarumo siekiantiems politikos marginalams būtų tiesiog kvaila nepasinaudoti. Ypač iš anksto žinant, kokią gynybinę reakcija tai iššauks, kaip privers susitelkti po abejotinu simboliu net ir tuos viešus asmenis, kurie kaip nors garbinti J. Noreiką visai nenorėjo. Liko juoda ir balta, didvyriai ir nusikaltėliai, savi ir svetimi – jokių atspalvių ar vaizdo gilumos.

Dabar jau net kažkaip nemandagu prisiminti, kad net ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kovo 28 d. išvadoje „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“ pripažįstama, kad „okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“. Sergejus Kanovičius parašė dar aiškiau, kad J. Noreika „pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai“. Ar dabar prabilęs apie tai asmuo nebūtų iškart nurašytas į S. Tomo bendrininkus ir Lietuvos priešus?

Sostinės meras Remigijus Šimašius, iš pradžių pasiūlęs sudaužytos atminimo lentos neatkūrinėti, netrukus pasidavė spaudimui ir savo nuomonę pakeitė. Tarsi savivaldybėje „atrasti“ dokumentai, kad miestas „1998 metais finansavo šios lentos pastatymą 7 741 litu“ galėtų iš esmės pakeisti mūsų santykį su Holokaustu ir J. Noreikos vaidmenį jame.

Kai J. Noreikos atvaizdą nešiojasi visokių eitynių su deglais dalyviai, ano kolaboravimas su naciais jiems yra ne kruvina biografijos dėmė, o veikiau privalumas. Antifašistais save vadinantys kraštutinės kairės aktyvistai taip pat teisina Stalino saulę parvežusius „progresyvių pažiūrų“ veikėjus. Bet mums visiems kažkaip reikia atsispirti jų spaudimui radikalizuotis, prievarta pasirinkti vieną ar kitą kraštutinumą, subanalintą ir ideologizuotą istorijos versiją ir matyti visą jos sudėtingumą.

Dar tik atrandame išties herojiškas Adolfo Ramanausko-Vanago ir generolo Jono Žemaičio-Vytauto asmenybes, darbo užteks ir profesionaliems istorikams ir kraštotyrininkams. Tai gal pagerbkime pirmiausiai tuos, kieno nuopelnai Lietuvos laisvei nekelia abejonių. O nuo paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų ir kitų pagarbos ženklų abiejų Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių talkininkams apsivalykime civilizuotu būdu.

Labai nenustebčiau, jei rytoj kuris kito pakraščio politikas sumanytų pasireklamuoti dar didesniu kūju daužydamas Petro Cvirkos paminklą Vilniuje. Iš areštinės išleistas S. Tomas jau pasipuošė savo feisbuko profilį nuotrauka, kurioje save pavaizdavo kaip kūju užsimojusį komiksų superherojų Torą, o VRK skelbia, kad visuomeninis rinkimų komitetas „Prof. Dr. Stanislovo Tomo sąrašas“ surinko 10 044 parašus.

Net jeigu kūjis bus konfiskuotas ir teks sumokėti 30 tūkst. eurų baudą už viešosios tvarkos pažeidimą ir viešosios pagarbos vietos išniekinimą, žiniasklaidos dėmesio politikas gavo už gerokai didesnę sumą. O jei dar sumanys ginčyti teisme tą viešosios pagarbos vietos statusą, kaip tokios pagarbos nevertą, gaus jo dar daugiau.