Mėnesio pabaigoje Rygoje įvyks ketvirtas Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas. Vilčių proveržiui ir drąsiems ES lyderių sprendimas rytinėje kaimynystėje tikėtis neverta, o Briuselyje dirbančių žurnalistų gautas baigiamosios deklaracijos projektas verčia dar labiau sunerimti.
Mėnesio pabaigoje Rygoje įvyks ketvirtas Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas. Vilčių proveržiui ir drąsiems ES lyderių sprendimas rytinėje kaimynystėje tikėtis neverta, o Briuselyje dirbančių žurnalistų gautas baigiamosios deklaracijos projektas verčia dar labiau sunerimti.
Pirmajame viršūnių susitikime 2009–aisiais priimta deklaracija aiškiai skelbė, jog Rytų partnerystės programa „suteiks valstybėms platformą suartėti su Europos Sąjunga“. Po dvejų metų Varšuvoje ES lyderiai pareiškė, jog „pripažįsta kai kurių partnerių europinį pasirinkimą ir norą tapti ES dalimi“. Kai kurių, nes per šį laikotarpį iš šešių Rytų partnerystės valstybių dvi, Baltarusija ir Azerbaidžianas, aiškiai parodė, kad europiniu keliu nėra linkusios eiti.
Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, 2013–aisias, Vilniuje mūsų diplomatų dėka deklaracijoje žengtas dar vienas nedidelis žingsnelis pirmyn: šį kartą Rusijos spaudimo neatlaikius Armėnijai, ES lyderiai dar kartą pripažino jau tik trijų valstybių apsisprendimą žengti europine kryptimi. Jie taip pat įsipareigojo „remti tuos, kurie siekia artimesnių nei bet kada santykių su ES“. Diplomatijoje žodis turi didžiulį politinį svorį, tad pirmųjų trijų susitikimų tekstai po truputį, tačiau judėjo į priekį kada nors laukiančios narystės perspektyvos rytinėms partnerėms link.
Tačiau tada įvyko Maidano revoliucija, prasidėjo karas Ukrainoje ir situacija apsivertė aukštyn kojomis. Šiandieninis ant derybų stalo gulinti Rygos deklaracijos teksto projektas – tai keli žingsniai atgal: ES valstybės „patvirtina kiekvienos partnerės suverenią teisę laisvai pasirinkti Europos integracijos lygį“. Apie didžiosios kaimynės pagarbą šių valstybių suvereniam apsisprendimui eiti europiniu keliu iliustratyvių pavydžių netrūksta: Padnestrė, Abchazija, Krymas... Tai parodo nei daug, nei mažai: Rusija pasiekė savo ir atviru teroru išgąsdino Europą.
Šioji santykius su siautėjančiu kaimynu nusprendė išsiaiškinti ne atgrasydama, o pakviesdama prie diplomatinių derybų stalo. Dar nuo praėjusių metų pradžios Rusija siekia primesti sąlygas ir nori vieno: tapti trečiąja dvišalių ES ir rytinių partnerių santykių šalimi bei įgauti „veto“ teisę sprendžiant tolimesnę šių valstybių raidą.
Visais įmanomais būdais norėdama išsaugoti Ukrainą savo įtakos sferoje, Maskva nuolat skelbė apie galimo ekonominio Kijevo suartėjimo su Briuseliu neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai. Todėl ji turėsianti imtis griežtų ekonominių atgrasymo priemonių. O kad tai moka daryti užsukdama dujų „kranelį“ ji parodė jau ne kartą. Tad Maskva sugebėjo išsireikalauti trišales derybas, per kurias Kremlius siekia įgyvendinti du tikslus. Pirmiausia, vilkinti ekonominės Asociacijos sutarties įsigaliojimą ir taip įšaldyti reikiamas reformas Ukrainoje. Antra, geopolitiniam konfliktui palaipsniui vėstant, grįžti prie „įprastų“ santykių su Vakarais ir pasiūlyti kai kurių dvišalių ES ir Ukrainos sutarties nuostatų peržiūrėjimą. Ir tada vėl bus prisiminta sena Vladimiro Putino svajonė: ekonominė erdvė nuo Lisabonos iki Vladivastoko. Kai kuriems „homo economicus“ Vakaruose idėja gali ir patikti...
Deja, žurnalistų nutekintas ES lyderių tekstas parodo, kad toks scenarijus realus. Nors Gruzijos, Ukrainos, Moldovos ir net Azerbaidžiano atstovai pareikalavo išbraukti galimybę kurti tokius trišalių derybų formatus, panašu, jog daugelis ES valstybių labiau nei bet ko bijo griežtos Rusijos rankos.
Kodėl taip yra, atsakyti nesunku. Po konflikto Ukrainoje pradžios vienintelė jokio teritorinio konflikto neturinti valstybė yra net teoriškai su ES suartėti negalinti Baltarusija. ES lyderiai šiandien negali pasiūlyti jokios tvarios šio sudėtingo regiono ateities vizijos. Be abejo, Vakarus kankina ir nuolatinis noras greičiau grįžti prie įprastinių santykių ir toliau ramiai prekiauti su Rusija.
Didžiajai Europos daliai didesnis galvos skausmas yra kiek – 207 ar 217 per Viduržemio jūrą nelegaliai perplaukusių imigrantų iš kraujuojančios Šiaurės Afrikos „deleguoti“ Lietuvai. Ten, kur konfliktas skaičiuoja šimtus tūkstančių aukų, yra grėsmė. Palyginus su kelis tūkstančius gyvybių nusinešusiu karu Rytų Ukrainoje pastarasis nublanksta jų akyse. Naiviai tikima, kad su Rusija vis tiek pavyks susitarti. Galbūt, tik kieno sąskaita? – pagrįstai klausia Baltijos valstybės, rašydamos laišką NATO vadui dėl papildomų Aljanso pajėgų dislokavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose. Nes grėsmė reali ir tik regioninio saugumo stiprinimas padės ją atgrasyti.
