Nuomonės

2019.04.13 19:06

Rimas Norvaiša. Pasaulis be universitetų

Rimas Norvaiša, Vilniaus universiteto profesorius, matematikas2019.04.13 19:06

Šiais metais savo gimtadienį Vilniaus universitetas nusprendė pažymėti neįprastai. 440 metų sulaukusi universiteto bendruomenė galėtų tiesiog pasidžiaugti amžiumi bei užsitarnauta reputacija. Vietoje to minėjimui pasirinktas scenarijus buvo tinkamesnis laidotuvėms, o ne gimtadieniui.

Balandžio 4 dieną Vilniaus universiteto Teatro salėje vyko tarptautinis forumas. Jo dalyviai svarstė egzistencinius klausimus. Ar universitetas vis dar atlieka savo vaidmenį visuomenėje? Galbūt šiais laikais kitos institucijos universitetui būdingas funkcijas atlieka efektyviau? Jei taip, tai universitetas, kaip institucija, yra nereikalingas. Šie klausimai paaiškina nevienareikšmį forumo pavadinimą: ,,Pasaulis po universiteto“ .

Tai lyg ir provokacija, siekianti sukelti universiteto bendruomenės savigyną ir norą pateisinti savo egzistenciją. Pabandykime įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra universitetų. Gal nieko ir neprarastume, jei universitetai staiga dingtų. Galbūt jų funkcijas ne prasčiau atlieka kitos institucijos. Taip tikėtasi atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į universiteto problemas. Kartu siekiant paskatinti universiteto bendruomenę susimąstyti apie tai, kas jai yra svarbiausia. Kokios yra laiko išbandymą atlaikiusios universitetui būdingos vertybės? Ar  žinių kūrimas, jų perdavimas ir išminties paieškos vis dar yra universiteto monopolis? Kas ir kaip turėtų ugdyti šių dienų elitą? Tai forume svarstyti siūlytos temos. Tokią, iš pirmo žvilgsnio keistą, diskusijų kryptį suformulavo Vilniaus universiteto mokslininkų grupė, prieš pusantrų metų trumpam laikui atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio.

Balandžio 4-ąją diskusijose dominavo svečiai, o kitą dieną Teatro salės sceną užėmė Vilniaus universiteto studentai, alumnai, rektorius su padėjėjais ir fakultetų dekanai. Šių susitikimų klausimai iš anksto nebuvo planuojami. Juos sugalvojo ir formulavo patys diskusijų dalyviai. Vienas diskusijos moderatorių sakė, jog ,,nevaidins, kad nemato prasmės universitetui“. Tačiau diskusijos sukosi apie universiteto prasmę ir vertybes, akademinės laisvės varžymus bei ekonominių santykių dominavimą bendruomenėje. Apgailestauta, kad beveik neliko skirtingų fakultetų studentų ir dėstytojų bendradarbiavimo, bendrų studijų programų. Kalbėta ir apie kitus dalykus, tokius kaip studijų specializacijos pavojai bei apie tai, kad universitetinės studijos virto tik pasirengimu profesijai.

Kaip į forumo iššūkį atsakė svečiai? Jie priminė, kad pirmieji universitetai atsirado daugiau kaip prieš tūkstantį metų. Visą tą laiką universitetinių studijų pagrindą sudarė gilinimasis į atskirus dalykus, tuo pat metu nepamirštant ir plataus konteksto. Atsiradus gamtos mokslams, siekta tyrimų ir studijų balanso. Tokios studijos įmanomos tada, kai tuos pačius tikslus ir vertybes išpažįsta visi bendruomenės nariai. Universitetinių studijų tikslas yra tiesos paieška, atsiribojant nuo politinių, ekonominių ir asmeninių interesų.  Dar daugiau, universitetinių studijų prasmė yra tiesos priešprieša galiai. Universiteto svarbą visuomenėje iliustruoja vieno lektoriaus paminėtas faktas, kad nuo 1600 metų iki šių dienų gyvuoja 65 institucijos. Iš jų net 56 yra universitetai.   

Tačiau forumo svečiai pripažino, kad pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio universitetuose įsigalėjo jiems nebūdingi santykiai tarp bendruomenės narių, vadybinis bei ekonominis diskursas. Bendromis vertybėmis grįstus žmonių santykius pakeitė administravimas. Svarbiausiais dalykais tapo produktyvumas, efektyvumas ir vadybinė kompetencija. Universiteto vidaus gyvenime dominuoja ne akademinės, bet ekonominės sąvokos: studento krepšelis, klientas ir produktas, kaštų ir naudos analizė. Daugeliu atveju technologijos ne papildo studijų galimybes, bet jas suprimityvina. Siekiamybe tapo tai, kas pamatuojama, išreiškiama skaičiais.  Asmenine patirtimi ir talentu pagrįstą profesinį vertinimą pakeitė skaitiniai rodikliai. Vertinama ne mokslinė reputacija, bet mokslinė produkcija.  Kvalifikacijai ir mokslinės programos gyliui vertinti pasitelkiami bibliometriniai rodikliai. Trumpai kalbant, pasaulio universitetuose įsigalėjo verslo modelis.

Kartu su universiteto vidaus santykiais, pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi ir universiteto bendruomenės narių vaidmuo visuomenėje. Ypač tai akivaizdu prisiminus Sąjūdžio laikus. Pastaruoju metu universiteto bendruomenės narių vaidmuo viešajame gyvenime tampa nykstamai mažas. Valstybės politiką ir ekonomiką dažniausiai vertina pačios vyriausybės apmokami mokslininkai, taip pat bankuose ir finansinėse institucijose dirbantys ekspertai. Švietimo madas ir ugdymo turinį mokyklose drauge su pavaldžiomis institucijomis formuoja ministerija. Tam jie pasitelkia parenkamus ekspertus. Universiteto moksliniai tyrimai orientuojami ir finansuojami pagal pramonės ir verslo interesus.

Ar galima numatyti kaip atrodys universitetas, pavyzdžiui, po šimto metų, jei jis vis dar gyvuos? Atrodo, dauguma diskutavusių  pritaria tam, kad klausimas nėra tinkamas. Toks klausimas lyg ir pripažįsta, kad ateitis yra nulemta, o mes norime ją tik atspėti. Tuo tarpu prasmingiau yra tikėti, kad ateitį savo veiksmais kuriame mes patys. Vienas iš forumo svečių, baigdamas savo pranešimą, skaidrėse parodė paveikslą – jame buvo pavaizduota horizonte pakibusi saulė. Ar paveikslas vaizduoja universiteto saulėlydį, ar universiteto saulėtekį, turime nuspręsti patys. Tai gera metafora.

Diskusija apie pasaulį be universiteto sukūrė psichoterapinę aplinką pačiai bendruomenei. Diskusijos dalyvių teigimu, tuo ji ir vertinga. Pasak jų, dėl tokio rezultato buvo verta keisti įprastą gimtadienio scenarijų. Ar universitetas išsaugojo savo esmines funkcijas parodys tai, kiek jo bendruomenė sugeba įžvelgti, pripažinti ir įveikti ne tik savo, bet ir visuomenės problemas. Dar svarbiau, ką konkrečiai mes, universiteto bendruomenė, galėtume duoti šaliai per artimiausius metus.

Viena svarbiausių ir sunkiausių problemų mūsų visuomenėje yra švietimo problema. Rengdamas mokytojus, universitetas įgyja moralinę priedermę rūpintis ugdymo kokybe mokyklose. Deja, sunkiausi yra idėjiniai, o ne logistiniai ar finansiniai reikalai. Daugelio pasaulio šalių švietimo sistemos serga ta pačia užkrečiama liga – tai kova tarp tradicinio ir progresyvaus požiūrio į ugdymą. Įvairiose šalyse ši liga skiriasi, o Lietuvoje ji pasireiškia partizaninės kovos formomis. Viešai apie kovą tarp požiūrių į ugdymą nekalbama, mes jos nepripažįstame. Sunku įsivaizduoti, kad patiems pavyktų suderinti nesuderinamus požiūrius į ugdymą. Geriausia būtų pasinaudoti tuo, kas jau atrasta kitose šalyse. Pagalbą galėtų suteikti skirtingų pažiūrų nepriklausomi užsienio švietimo ekspertai. Jie aptartų šios ligos atsiradimą, eigą ir gydymą skirtingose šalyse.

Vilniaus universiteto gyvybiškumo išbandymu galėtų būti švietimui skirtos tarptautinės konferencijos organizavimas. Nelaukdamas kito jubiliejaus universitetas galėtų organizuoti tarptautinį forumą, šį kartą apie pasaulį be mokyklos. Kam reikalingos mokyklos, kuriose nereikalingais jaučiasi mokytojai? Kaip suderinti naujausias psichologų žinias apie smegenų veiklą su įsitikinimu, kad efektyviausias mokymo būdas yra pačiam vaikui atrasti žmonijos sukauptas ir išgyventas tiesas? Ar sugebės universitetas neišnykti priklausys nuo to, ar jis sugebės gražinti švietimo funkciją mūsų švietimo sistemai.

Vilniaus universiteto profesoriaus, matematiko Rimo Norvaišos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius