Po pusės amžiaus Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ gali būti nebeaktuali. Skambės ji panašiai, kaip šiandien skaitomos Maironio eilės, primenančios šlovingą praeitį. Tokios mintys peršasi sužinojus, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai Europos Sąjungoje. Europos Komisijos tyrimo duomenimis, 2060 metais Lietuvoje gyvens mažiau nei du milijonai žmonių.
Po pusės amžiaus Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ gali būti nebeaktuali. Skambės ji panašiai, kaip šiandien skaitomos Maironio eilės, primenančios šlovingą praeitį. Tokios mintys peršasi sužinojus, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai Europos Sąjungoje. Europos Komisijos tyrimo duomenimis, 2060 metais Lietuvoje gyvens mažiau nei du milijonai žmonių.
Sovietmečiu buvo lengva kaltinti okupacinę valdžią, tačiau kodėl šiandien dažnas pilietis jaučiasi taip, tarsi valdžioje būtų svetimtaučiai? Valstybės vykdoma politika ir naujųjų laikų ekonomika nulėmė, kad lėktuve į Londoną jautiesi lyg pakeliui į jaunimo sąskrydį. Senjorų čia tik vienas kitas. Būrys mažamečių nesiliauja klausinėti: „Mama, kada būsime namie?“ Jungtinė Karalystė, ne Lietuva, yra jų namai. Kaune laidojant bičiulės tėvą penkių aukštų namo laiptinėje neatsirado keturių vyrų, galinčių nešti karstą. Antro pagal dydį miesto namo gyventojai – vienos pensininkės, jaunų kaimynų ir vyrų čia neliko.
Lietuvos nepriklausomybę atkūrusi Aukščiausioji Taryba, vėliau perkrikštyta Atkuriamuoju Seimu, buvo laisvų žmonių sambūris. Tą liudija jų sprendimas šaukti naujus rinkimus, kai nesugebėta įveikti parlamentarų susiskaldymo. Šiandien toks drąsus žingsnis atrodo nerealus. Anuomet ekonomika buvo vos pradėjusi atsigauti, vaduotis iš sovietinės ekonomikos gniaužtų, o milijonierių parlamente dar nebuvo. Pirmosios kartos politikai suprato, kad negalima vienu metu „tarnauti ir Dievui, ir Mamonai“ (Lk 16, 13).
Prieš dvidešimt penkerius metus laisvės būta visuose valdžios rūmuose. Bet kokia kaina įsikabinę garbingų postų nesilaikė ir pirmosios Vyriausybės nariai. Pasauliui atgimusią Lietuvą pristačiusi šios Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė, pajutusi, kad jos diplomatinės pergalės ėmė strigti varžovų gerklėse, savo noru padėjo atsistatydinimo pareiškimą. Šiandien tai būtų neįtikėtina.
Taigi kyla klausimas, ką darome su laisve ir kaip ja naudojamės valstybės gerovei?
Laisvumo reikia mokytis iš vaikų, kurie nejaučia ribų ir gyvena nesuvaržytame pasaulyje. Vyriausybės posėdis, surengtas vaikų darželyje, galėtų padėti ne vienam realybės pojūtį praradusiam ministrui grįžti prie ištakų ir suvokti gyvenimo prasmę.
Kai mano trejų metukų dukterėčia sako „mąstau apie gyvenimą“, aš ja tikiu. Ji atvira ir ištikima tiesai, ko nepasakysi apie tautos išrinktuosius. Dažnas, prieš tapdamas Seimo nariu, žada nuversti kalnus, o tapęs politiku patenka į partijos, jos interesų vergovę. Interesai taip užvaldo protus, kad darbotvarkėje telieka mūšiai dėl postų, Europos Sąjungos lėšų, įtakos ir „otkatų“, o tai trikdo ne tik asmens, partijos, bet ir darnios valstybės gyvenimo kraujotaką.
Vaikui būdingą laisvumą ir suaugusiajam privalomą atsakomybę itin pabrėžiantis Plikių klebonas Antanas Mačius skatina prieš meldžiantis žegnotis taip, kad sujungus kryžiaus kampus išeitų langas, leidžiantis pro jį išlįsti. Tie naują realybę kuriantys langai būtini ne tik vaikams, bet ir piliečiams bei partijų nariams. Tik paklusę Plikių klebono patarimui galėsime 2060 metais visa krūtine toliau traukti M. Mikutavičiaus dainą apie tris milijonus.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
