Šįkart užsienio spaudoje apie vieną aiškų laimėtoją – ir vieną pralaimėtoją, tiesa, nelabai aiškų. Bent jau kaimynams, kuriems jis grasina, o daugelis likusių europiečių jam prikiša karo kurstymą. Tačiau pradėkime nuo nedviprasmiškai pergalingojo.
Šįkart užsienio spaudoje apie vieną aiškų laimėtoją – ir vieną pralaimėtoją, tiesa, nelabai aiškų. Bent jau kaimynams, kuriems jis grasina, o daugelis likusių europiečių jam prikiša karo kurstymą. Tačiau pradėkime nuo nedviprasmiškai pergalingojo.
„Didžioji Britanija nuo gegužės 7 d. vėl turi vienos partijos vyriausybę“, – rašė nacionalinio dienraščio „Welt“ apžvalgininkas Thomas Kielingeris Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje ir pridūrė, kad vokiečių ausims ši frazė skamba negerai.
„Mes, vokiečiai, jau kuris laikas tokio dalyko nepažįstame. Mums šventas dalykas yra koalicijos, o britams – atvirkščiai. „Anglija nemėgsta koalicijų“, – pastebėjo didysis torių premjeras Benjaminas Disraelis dar XIX-ojo šimtmečio antroje pusėje.
Koalicijos atgraso rinkėjus
Per pastaruosius penkerius metus šis priešiškumas koalicijoms tik sustiprėjo. Pavyzdžiui, su toriais koalicinę vyriausybę sudariusios liberalų demokratų partijos rinkėjai galų gale nebesuprato, kam ir kokioms idėjoms jų partija atstovauja.
Spaudžiama nepažeisti darnos ir santaikos valdančiojoje koalicijoje, Britanijos liberalų demokratų partija prarado savo išskirtinumą ir dėl savo prisišliejinmo prie visai kitokio plauko konservatorių šios partijos rinkėjai ją taip nubaudė, kad liberalai beveik dingo iš parlamento.
Nuostabą kelia ministro pirmininko Davido Camerono pergalė. Iki pat rinkimų dienos rinkėjų apklausos rodė, jog toriai ir leiboristai juda finišo link maždaug tolygiai. Tačiau viešosios nuomonės tyrėjai smarkiai suklydo – rinkimams pasibaigus paaiškėjo, jog toriai, išsikovoję kone šimtu mandatų daugiau, leiboristus pralenkė.
Ministras Pirmininkas Davidas Cameronas su savo konservatorių partija. Reuters/Scanpix nuotr.
Iš to daug galima išmokti apie viešosios nuomonės vertinimą. Dažnai žmonės atkartoja tai, ką politiškai korektiškas diktantas prisako. Tačiau širdyje (ir rinkimų būdelėje) jie sprendžia kitaip. Tai – „tylos spiralė“, kaip ją pavadino garsioji tyrėja Elisabeth Noelle-Neumann.
„Tik šitaip galima paaiškinti britų rinkimų rezultatus“, - rašė žurnalistas Thomas Kielingeris. Jis pridūrė, kad Škotijoje, kur leiboristai visada buvo dominuojanti politinė jėga, juos pralenkė škotų nacionalistai. „Tai įspėjimo ženklas, kad jie toli gražu neatsisakė vilties kada nors iš Jungtinės Karalystės išstoti galutinai,“– prognozavo T. Kielingeris.
Berlyno ir Maskvos lyderių susitikimai – ar istorija kartojasi?
Kitame Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ paskelbtame straipsnyje žurnalistė Birgit Wentzien rašė, kad sekmadienį vykusi į Maskvą „Angela Merkel susitiko ne su karvedžiu Vladimiru Putinu, bet su prezidentu šalies, kurią Vokietija gerbia ir kuriai skiria dėmesio. Tačiau kas lieka? „Niekados daugiau!“ - šią prieš 70 metų nuskambėjusią žinią dabar, gegužės 8-ąją Bundestage kalbėjęs istorikas Heinrichas Augustas Winkleris papildė taip: „niekada daugiau lenkams ir baltams, mūsų kaimynams Vidurio ir Rytų Europje, neturėtų kilti įspūdis, kad Berlynas ir Maskva tarpusavyje kažką rezga virš jų galvų ar jų nenaudai.
Nacionalsocialistų padaryti nusikaltimai žmoniškumui nėra argumentas Vokietijos neaktyvumui pateisinti. Kai yra rimtų priežasčių drauge su kitomis valstybėmis imtis atsakomybės saugoti tautų bendriją, Vokietija turi aktyviai prisidėti.“
„Praeitis – barbariška, tačiau ji negali pateisinti jokio autoritarinio vadovavimo stiliaus, jokių karinių galios demonstravimų, tuo labiau jokio tautų teisės pažeidinėjimo. Apie tai ateinančiosios kartos privalės vis labiau susimąstyti. Tokia sunki dabartinė padėtis, karas Ukrainoje, atmintį tik aštrina.
Angelos Merkel vizitas Maskvoje po Pergalės dienos. Sipa USA/Scanpix nuotr.
Šiuo metu Rusijos prezidentas kaip tik ir patiria to išdavas. Jis bando Europą suskaldyti, tačiau pasiekia tik dar didesnio jos susiklausymo. Prie visos inscenizacijos Vladimiras Putinas nepajėgia užslėpti fakto, jog šiomis dienomis, kai prisimenami praeities pergalingieji, jis nėra joks laimėtojas“, – baigė savo komentarą Vokietijos radijo svetainėje žurnalistė Birgit Wentzien.
Pasak Čekijos verslo dienraščio „Hospodarske Noviny“, „Vokietijos kanclerė pavyzdingai parodė, kaip galima keliauti į Maskvą, pagerbti žuvusiuosius ir priversti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną prabilti taikesniu tonu, kai jis vis tik pažymėjo, kad Vokietija buvo pirmoji nacionalsocializmo auka“, – pastebėjo Prahos dienraštis.
Net ir Šanchajaus dienraštis „Wenhui Bao“ pagyrė Angelą Merkel rašydamas, jog „šiuo jos vizitu Vokietija dar kartą leidžia atpažinti savo istorijos ir atasakomybės sąmonę. Šis susitikimas galėtų būti modelis ne tik Vokietijos ir Rusijos, bet ir visos Europos ir Rusijos santykiams ateityje. Svarbiausia, kad vėl bus galima su didesne viltimi žiūrėti į konfliktą dėl Ukrainos“, – rašė Kinijos uostamiesčio laikraštis.
Nebūdingą nuomonę išsakė Danijos sostinės dienraštis „Politiken“. Anot jo, „gaila, kad Vakarų šalių vadovai įšoko į Kremliaus propagandos traukinį. Dėl Ukrainos konflikto jie nevyko į Maskvą ir tuo tą dieną politizavo kaip ir V. Putinas. O juk svarbiausioji Europos Sąjungos užduotis būtų ištiesti Rusijos piliečiams ranką. Tai, kad Europos politiniai vadovai žuvusiesiems neišreiškė pagarbos, yra smūgis į veidą rusams, kurie Europos išlaisvinimui paaukojo neapsakomai daug“, – rašė Kopenhagos laikraštis.
Kur kyšo verslo interesų ausys, solidarumas pamirštamas
 |
| Čekijos prezidentas Milošas Zermanas. |
Tačiau vienas Vakarų bloko politikas vis dėlto dalyvavo Maskvoje vykusiuose šventiniuose renginiuose. Tai – Čekijos prezidentas Milošas Zermanas.
Kaip rašė Prahos dienraštis „Mlada fronta dnes“ vedamajame, pavadintame „Milošas Zemanas prieš visą Europos Sąjungą“, „Maskvos požiūriu M. Zemanas yra drąsus politikas, kuris nedelsia Rusijai padėti, kai ją ištinka bėda. Ir jis tai daro vien todėl, kad, kaip pats M. Zemanas sako, Rusija yra svarbi sąjungininkė kovoje prieš „Islamo valstybę“.
Tai panašu į didžiąją politiką. Tačiau yra ir kita plotmė. Jo viešinama meilė Rusijai ir prezidentui V. Putinui atsiremia į ūkinius interesus: M. Zemanas seniai susijęs su verslininkų sluoksniais, kurie savo didžiausious „biznius suka“ Rusijoje – šalyje, kur niekas nevyksta be korupcijos ir be politinės aukščiausio lygio globos.
Tai ir yra tikroji M. Zemano kelionės į Maskvą priežastis, dėl kurios jis prieštaravo ne tik Europos Sąjungos, bet ir pačios Čekijos vyriausybės linijai“, – rašė Čekijos sostinės dienraštis.
Tuo metu regioninis Prancūzijos laikraštis „Presse de la Manche“ klausė: „Ar Vladimiras Putinas tikrai norėjo švęsti taiką? Mamutų paradas Raudonojoje aikštėje Rusijos prezidentui suteikė galimybę parodyti, kad jo ginklai ir kariai atgavo savo Šaltojo karo laikų spindesį. Rusijos gynybos biudžetas vėl padidintas 33 procentais.
Po Krymo aneksijos ir dalies rytų Ukrainos užėmimo Rusijos valstybė nepabūgs veržtis į naujas sritis, kad atkurtų savo imperiją, kokia ji buvo prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą“, – prognozavo Šerbūro dienraštis.Stambulo laikraštis „Star“ ir išreiškė nuomonę, jog „kariniu paradu V. Putinas Vakarams pasiuntė žinią: „visa, kas Sovietų Sąjungos griūtimi kadaise buvo sudaužyta, dabar vėl sumontuoju į vieną daiktą“.
Už azerbaidžaniečių kareivių žygiavo armėnų daliniai, o Azerbaidžano prezidentas sėdėjo netoli Armėnijos valstybės vadovo. Karinis paradas buvo vienprasmiškas V. Putino galios demonstravimas tam, jog parodytų, ką jis gali. Todėl jis niekada nepasitrauks nė žingsnio atgal Ukrainoje“, –padarė išvadą Turkijos laikraštis.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
