Nuomonės

2019.04.10 14:59

Vytautas Keršanskas. Nuolat save atrandantis ir todėl aktualus NATO

Vytautas Keršanskas, politologas2019.04.10 14:59

Praėjusią savaitę didžiausias karinis-politinis aljansas atšventė savo 70 metų jubiliejų, prisimindamas 1949-ųjų balandžio 4-ąją, kai 12-os valstybių iš abipus Atlanto vadovai pasirašė Vašingtono sutartį. Nuo to laiko Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią. O šiemet mes kartu su Aljansu minime ne tik septynių dešimtmečių istoriją, bet ir savo 15-os metų narystės sukaktį. Kurios reikšmė mūsų saugumui bei pilnaverčiam priklausymui Vakarų pasauliui yra neįkainojama.

Kiekvienas tokio pobūdžio Aljansas susiduria su egzistenciniais iššūkiais pasaulio politikai nestovint vietoje. NATO buvo sukurta siekiant apsaugoti trapų pokarinį stabilumą ir taiką laisvojoje Europoje nuo Sovietų Sąjungos grėsmės. Visas Šaltojo karo laikotarpis nužymėtas įtampos momentais, bet Aljanso stiprumas ir vienybė sėkmingai atgrasė Maskvą nuo ekspansionizmo. Tačiau Šaltojo karo pabaiga ir pagrindinio grėsmės šaltinio išnykimas iškėlė klausimą – o kas toliau? Kokia Aljanso, kuriam taip ir neprireikė panaudoti V-ojo Vašingtono sutarties straipsnio kolektyvinės gynybos nuostatos, misija pasaulyje, kuriame pagrindinė grėsmė išnyko?

Atsakymą pateikė naujojo tūkstantmečio pradžią kruvinai nužymėjusi Rugsėjo 11-oji. Stipriausia NATO valstybė patyrė smūgį savo teritorijoje, tačiau ne iš kitos valstybės, o teroristinės organizacijos. Karas prieš terorizmą iš esmės pakeitė Aljanso veidą, o nuo teritorinės gynybos, nors jos ir neatsisakyta, smarkiai persiorientuota į ekspedicines misijas bei stabilumo potencialiuose „karštuosiuose taškuose“ užtikrinimą.

Rusijos karas prieš Ukrainą grąžino suvokimą, kad konvencinės karinės grėsmės, nors ir nauja forma, yra gerokai arčiau. Tuo tarpu nevalstybinių veikėjų, tokių kaip teroristinės grupės, keliamos grėsmės taip pat neišnyko. Todėl pastarasis penkmetis žymį dar vieną milžinišką Aljanso transformaciją, ieškant balanso tarp saugumo užtikrinimo tiek nuo agresyvios Rusijos (kas aktualu rytinėms NATO narėms), tiek nuo terorizmo (kas aktualiau Pietų ir Vakarų Europos valstybėms bei JAV). Taip pat hibridinių grėsmių – priešiškų atakų pilkojoje zonoje – fenomenas neapsieina be dėmesio. Tad grėsmių paveikslas tampa dar sudėtingesnis nei anksčiau.

Ką tai reiškia mums? Kuomet girdime valstybės vadovų ar aukštų pareigūnų vertinimus, jog Lietuva niekada nebuvo tokia saugi, turime suprasti, kad tai nėra iš piršto laužti ar perdėti pareiškimai. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje, dislokuotos NATO priešakinės pajėgos, kuriose tarnauja penkiolikos valstybių kariai, atlieka esminę atgrasymo nuo konflikto funkciją. Vaizdžiai kalbant, tai yra atotampa, kurią užkabinus aktyvuotųsi sprogmuo – Rusija užpultų ne tik Lietuvą, bet visą Aljansą. Ir nors šie žodžiai įrašyti ir V-ajame straipsnyje, šiuo atveju tai yra realybė ant žemės, kurios niekaip nepavyktų išvengti. Auga ir didžiųjų NATO sąjungininkių dėmesys ir pagalba mūsų pasirengimui. Reikšmingas to pavyzdys – praėjusią savaitę pasirašyta ilgalaikio JAV ir Lietuvos karinio bendradarbiavimo sutartis.

Ne veltui Rusijos propagandinės žinutės Lietuvoje didžiausią dėmesį skiria būtent gynybos temai, o NATO kliūna didžiausias melo srautas. Apeliuojama į žmonių emocijas – NATO vadinama kaip besiruošianti atakuoti Rusiją ir tai daryti pasitelkiant mūsų teritoriją. Nors būtent Rusijos elgesys bei vykdomos pratybos, imituojančios puolimą prieš mus ir net galimą branduolinio ginklo panaudojimą, yra priežastis, kodėl Aljansas vėl tokį didelį dėmesį skiria šiam regionui.

Ypatingas Kremliaus propagandistų dėmesys taip pat skiriamas sąjungininkų kariams, dislokuotiems Lietuvoje arba atvykstantiems į pratybas, ieškant preteksto paskleisti melagingai informacijai. Galime prisiminti praėjusiais metais pratybų metu įvykusį karinės transporto priemonės incidentą, kuriame jokie civiliai nedalyvavo. Tai nesutrukdė paskleisti melą, jog neva NATO kariai, nesuvaldę šarvuotos mašinos, užmušė vaiką. 

Kietojo saugumo paradoksas tame, kad milžiniškas sumas į karius, jų aprūpinimą ir karinę techniką investuojame tikėdamiesi niekada jų nepanaudoti. Tai puikiai iliustruoja dažnai cituojama ištara: kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą. Tas pats galioja ir 29-ių, jau greitai 30-ies, kai visos sąjungininkės ratifikuos Šiaurės Makedonijos prisijungimą, Aljansui. Nepaisant įvairių skambių politinių pareiškimų, bendrai sutariama, kad prie naujų saugumo grėsmių prisitaikantis NATO yra esminis visų sąjungininkių saugumo garantas. Neprarandantis, pakitusiomis aplinkybėmis iš naujo atrandantis savo aktualumą. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.