Gegužė – paukščių klegesio, pumpurų sprogimo, žiedų sklaidos, visos augmenijos vešėjimo mėnuo. Pirmosiomis gegužės dienomis užkukuoja gegutė, tad ir pavadinimas toks.Dar mėnuo vadintas žiedžiu, o pagal darbus – ir sėmeniu, sėjiniu.
Gegužė – paukščių klegesio, pumpurų sprogimo, žiedų sklaidos, visos augmenijos vešėjimo mėnuo. Pirmosiomis gegužės dienomis užkukuoja gegutė, tad ir pavadinimas toks. Dar mėnuo vadintas žiedžiu, o pagal darbus – ir sėmeniu, sėjiniu.
Pirmąją mėnesio savaitę didžiojoje Lietuvos dalyje baigiasi šalnos, o vidutinė paros oro temperatūra būna 12–14 laipsnių šilumos. Gegužė dienos ilgiui prideda valandą ir 40 minučių. O svarbiausia, kad saulė šviečia net 258 valandas – 8 kartus ilgiau nei per gruodį. Mėnesiui būdingi anticikloniniai orai, todėl dieną maloniai šilta, bet naktimis smarkiai atšąla. Šalnų metu temperatūra neretai nukrenta iki 5 laipsnių šalčio. Blogai, jei tai nutinka sodams žydint. Temperatūros kontrastai sukelia ir viesulus, perkūnijas. O vis tik tai pats gražiausias metų mėnuo – gal kad žalumos taip išsiilgta...
Mūsų liaudiškųjų tradicijų kalendoriaus populiariausi vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje bei su jais susijusių darbų pradžią ar pabaigą. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos – pradėti naujus. Antraip žemdirbio triūsas perniek – ruduo nelauks. O dar ir į mėnulio fazę reiktų atsižvelgti...
Šią savaitę „įrėmina“ dviejų reikšmingų tradiciniame kalendoriuje šventųjų vardadieniai: gegužės 4-oji – šv. Florijonas, gelbėtojas nuo ugnies, o gegužės 8-ąją pagal bažnytinį kalendorių pagerbiamas šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs XI amžiuje. Tai dangiškasis mūsų kaimynės Lenkijos globėjas; jo gyvenimą ir ganytojiškus darbus yra aprašęs XV a. istorikas Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Šventojo Stanislovo statula puošia Vilniaus arkikatedros frontoną, o vardas – vienas populiariausių Lietuvoje. Viena iš legendų apie šv. Stanislovą mini jį mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės antroji savaitė – pats laikas žirnių sėjai: žemė pakankamai būna įšilusi, sliekai ją urbia. Kartu daržuose būdavo sodinami svogūnai, todėl kaime ir sakoma, kad Stanislovo vardadienis – „cibulinis”.
Svogūnų pynė. Jānis Saliņš (BFL) nuotr.
Šios daržovės – vitaminų aruodas; vasarą – laiškai, žiemą – galvučių pynės. Svogūnų sodinimo tradicinės taisyklės ganėtinai sudėtingos. Svarbu, kad jie beaugdami nevirstų žyduoliais. Kaime pasakys: negalima imtis šio darbo, kai danguje matosi abu šviesuliai: saulei nenusileidus, jau pateka mėnulis. Jo atmaina turėtų būti dylanti, taigi po savaitės, nes dabar – pilnatis. Toliau – magiškos slaptys – sakoma, svogūnai nebus žyduoliai, perpylus juos pro dervuotą rato stebulę. Pasodinus lysvę, jos gale patartina įsmeigti kokią nudėvėtą šluotą, tuomet labai gerai augs laiškai. Arba nupjaustytus galus ir lukštus reiktų išpilti ant viešo kelio, kad visi per juos važinėtų. Paslapčiomis tai padarius, sako, labai gerai uždera. Į daržą šeimininkė turėtų išeiti su gera nuotaika, antraip svogūnai užaugs „pikti”. Svogūnų sodinimo metas – slyvoms žydint, bet prieš ievas ir šermukšnius. Ši naudinga daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi iš pietų, o ir pats žodis – totoriškos kilmės. Todėl patarlėse ir priežodžiuose svogūnas nėra dažnas, gal tik palinkint: „Kad tau Dievas duot sveikatą gražią ir svogūnų ežią”.
Bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos orai parodo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. Gegužės mėnesį suneštas medus vadinamas „mojavu“, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Tikėtina, kad senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė.
Manoma, jog šv. Stanislovo dienos orai nulemia vasaros medunešį. Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Šie įdomūs papročiai žaismingai primenami Šlyninkos malūne, prie Zarasų rengiamoje Stasinių mugėje. Ir ko tik ten nebūna: vyksta svogūnų sodinimo varžybos, skamba nuotaikinga liaudiška muzika, o gražių tautodailės dirbinių iš medžio, molio, geležies – pasirinktinai... Paragavęs čia pat kieme iškeptų „razavų“ miltų blynų, dažnas skuba pas malūnininką Stanislovą Sutkauskį atsisverti tų senoviška technologija sumaltų, ekologiškai išaugintų miltų! O pats malūnas – jau tris šimtmečius skaičiuojantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Jame galima apžiūrėti akmenines girnas, kruopinę, senovinį maišų kėlimo ratą, rečiausius šveicariškus valcus su porcelianiniais volais… Dabar girnas varo elektra, tačiau šeimininkai Regina ir Stanislovas jau ėmėsi atstatinėti ir vandens ratus, kuriuos triukšmingai suks Nikajos upelis. Šalia senojo malūno – pastatas, pavadintas amatų namais. Jame didžiulė duonkepė, tad Šlininkoje galima matyti visą duonos „kelią“ – nuo grūdo iki gardžiai kvepiančio kepalo. Ir pačiam išsikepti pagranduką...
Na o jeigu jau gegutė paupiais užkukuotų, penktadienį dainos bei smagi muzika pasigirs ir Lietuvos viduryje, mūsų didžiojo gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės sodyboje ir prie jos prisišliejusiame parke. Kiekvieną pavasarį ten Ugnės Karvelis gimnazija rengia šaunią Gegutės šventę, atgaivindama senovišką tradiciją.
