Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika – žodžiai, kurie prasidėjus karui Ukrainoje viešojoje erdvėje girdimi vis rečiau. Ir nors gegužės 21–22 d. Rygoje vyksiančio ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimo fone kalbos vėl pagyvės, šis efektas bus laikinas. Jokio kokybinio postūmio tikėtis neverta, todėl Rytų kaimynėse skepsis Europos atžvilgiu tik didėja.
Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika – žodžiai, kurie prasidėjus karui Ukrainoje viešojoje erdvėje girdimi vis rečiau. Ir nors gegužės 21–22 d. Rygoje vyksiančio ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimo fone kalbos vėl pagyvės, šis efektas bus laikinas. Jokio kokybinio postūmio tikėtis neverta, todėl Rytų kaimynėse skepsis Europos atžvilgiu tik didėja.
Verta panagrinėti Gruzijos, kurios piliečiai, ypač po 2008-ųjų karo su Rusija, yra labiausiai iš visų Rytų partnerystės valstybių remiantys Europos integraciją, atvejį. Deja, pastaraisiais metais šios nuotaikos pamažu blėsta, nes vis ryškiau jaučiamas šalies trypčiojimas vietoje. Psichologiškai itin neigiamai veikia karo, sugriovusio tūkstančių šeimų gyvenimus, pasekmės. Kaip išsireiškia vietiniai, įšalę konfliktai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje kasdien sukasi kiekvieno gruzino galvoje.
Ir vis labiau dėl šių konfliktų kaltinama leidusi jiems kilti Europa. Puikiai prisimename, kaip 2008-ųjų pavasarį Vakarų valstybėms Gruzijai užtrenkus duris į NATO, po kelių mėnesių Rusija pradėjo savo karinę operaciją prieš šią Kaukazo valstybę. Nuriję skaudų smūgį Gruzijos piliečiai tikėjosi spartesnio judėjimo, siekiant suartėjimo su ES. Tačiau nepaisant 2014-ųjų birželį pasirašytos ES ir Gruzijos Asociacijos sutarties, jie ir vėl lieja pyktį ant Europos, kad šiai Gruzija nėra reikalinga.
Dideles viltis viršūnių susitikimo metu Rygoje gauti bevizį režimą su ES dėję gruzinai nuleidžia rankas. Vis daugiau signalų rodo, kad Latvijos sostinėje nebus priimti jokie apčiuopiami sprendimai ir bus apsiribota tik abstrakčiomis deklaracijomis apie ES pasiryžimą glaudinti santykius su Rytų partnerystės pirmūnėmis.
Tokioje neryžto kupinoje situacijoje Gruzijos vidaus politika tampa vis labiau neapibrėžta. Po Michailo Saakašvilio valdymo atėjęs, su Rusija sietas milijonierius Bidzina Ivanišvilis ištesėjo savo žodį ir politikoje praleido tik du metus. Kaip kalba vietiniai, per šį laikotarpį pagerėjo situacija pilietinių ir žodžio laisvės srityje, atsirado reali veikianti opozicija parlamente. Tačiau B. Ivanišvilio sukurtas judėjimas „Gruzijos svajonė“ pavadinime užkoduotų džiaugsmų kol kas neatneša.
Gruzijos valdžia nėra laikoma iki galo savarankiška, tačiau B. Ivanišviliui atsitraukus iš politikos nėra aišku, kas yra tikrasis galios centras. Tuo tarpu naudodamiesi pasirašyta Asociacijos sutartimi valdantieji padarytus nepopuliarius sprendimus, pavyzdžiui gerokai išaugusį akcizą alkoholiui, argumentuoja, kad tai – griežti Europos reikalavimai. Pati „Gruzijos svajonė“ taip pat išlieka nevienalyčiu dariniu. Skirtingų politinių pažiūrų žmonės susitelkė po viena aiškaus lyderio vėliava, tačiau savita ideologija vis dar nėra išgryninta. Todėl artėjant kitąmet vyksiantiems parlamento rinkimams galima tikėtis šios valdančiosios jėgos skilimo.
Dar daugiau, Gruzija nelieka nepaliesta ir konflikto Artimuosiuose Rytuose. Pavyzdžiui, Pankisio tarpukalnėje, kur dominuoja čečėnų kilmės musulmonai gyventojai, stiprėja į islamistų grupes kovoti verbuojančių fundamentalistų skaičius. Kalbama, kad gaudami finansavimą iš Islamo valstybės kovotojų, kai kurie vietiniai mokytojai vietoje savo dėstomo dalyko moko apie islamą, o už teisingai pacituotą Koraną moksleiviams duoda pinigų. Skaičiuojama, kad maždaug šimtas vietinių jaunuolių jau išvyko kovoti Sirijoje. Tad regione programuojamas dar vienas rimtas konfliktas.
Galiausiai, ES vykdoma politika gilias šaknis turinčioje visuomenėje, kurioje 94 proc. piliečių pasitiki ortodoksų bažnyčia, didina euroskepticizmą jų tarpe. Vis dar mažai apie Europos integraciją informuota visuomenė girdi pranešimus, kad suartėjimas su ES reiškia homoseksualių santykių įteisinimą ar Gruzijos kultūros bei identiteto nykimą. Tokį naratyvą pakursto ir aktyvi Rusijos propaganda, o ES į tai aiškių atsakymų nepateikia. Tad ši Kaukazo tauta jaučiasi nenorima, pamiršta ir palikta viena kovoti su gerokai už save didesniu priešu. ES neperžiūrėjus savo prieigos į šio regiono valstybes, taip jos gali pradėti gravituoti kitų galios centrų link.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
