captcha

Jūsų klausimas priimtas

Živilė Kropaitė. Rinkimės saugų greitį, arba linkėjimai instruktoriui Gžegožui

Šiandien pakeliui namo pravažiavau keturias avarijas: ten, kur atrodė, kad toliau tęsiasi apsipirkimų spūstys, po kelių minučių paaiškėdavo, kad eismą iš tikrųjų trukdo susidūrę du ar trys automobiliai. Nieko rimtesnio ir, ačiūdie, nieko panašaus į savaitgalį, kai per vos dvi dienas avarijose žuvo DEŠIMT žmonių. Slidi kelio danga, netikėtas iššokimas į priešpriešinę juostą, dar kažkas, dar kažkas, bet dažniausiai vis dėlto – „nesilaikė saugaus greičio“.
Asmeninio archyno nuotr.
Asmeninio archyno nuotr.

Šiandien pakeliui namo pravažiavau keturias avarijas: ten, kur atrodė, kad toliau tęsiasi apsipirkimų spūstys, po kelių minučių paaiškėdavo, kad eismą iš tikrųjų trukdo susidūrę du ar trys automobiliai. Nieko rimtesnio ir, ačiūdie, nieko panašaus į savaitgalį, kai per vos dvi dienas avarijose žuvo DEŠIMT žmonių. Slidi kelio danga, netikėtas iššokimas į priešpriešinę juostą, dar kažkas, dar kažkas, bet dažniausiai vis dėlto – „nesilaikė saugaus greičio“.

Kaskart tai išgirdusi, aš nutirpstu. Ne dėl to, kad pati niekur niekada nesu skubėjusi. Ne dėl to, kad ir man vairuojant nesinorėtų telefone pasitikrinti, koks naujas „match`as“ sumirgėjo „Tinder`yje“. Ir tikrai ne dėl to, kad pati būčiau kažkokia „labai gera vairuotoja“.

Anaiptol. Nors per pirmas dvi vairavimo pamokas jau prieš nemažai metų instruktorius Gžegožas kartojo, kad ateityje būsiu tikra „profė“, maždaug nuo trečiosios jo entuziazmas ėmė blėsti: pedalą spausdavau vis mažiau „švialniai“, nepaisiau balučių ir vis dažniau netoli perėjos jam tekdavo surikti: „ŽIVYYYYLE, ŽMONIAI AINA!“

Ir, kai jau atrodė, kad egzaminui, bent jau aikštelėje, pasiruošiau puikiai, atlikdama pirmąjį pratimą („automobilio statymas atbulomis“) numušiau stulpelį. Aš verkiau, o Gžegožas neslėpė džiaugsmo dėl galimybės vieną kitą papildomą litą užsidirbti iš privačių pamokų būsimai „profei“.

Teises gavau, bet per pirmą pusmetį automobilį lengvai subraižiau triskart (du iš jų buvo mano kaltė). Važiuoti taip bijodavau, kad veždama tuometinį nevairavusį draugą namo, paleisdavau tolimoje stotelėje. Jis manė, kad taip elgdamasi „nepakankamai stengiausi dėl santykių“, o aš viso labo vengiau kiemų, kad tik kur nors neatsitrenkčiau.

Po to, net kai jau jaučiausi esanti „gana normali vairuotoja“, draugai tų subraižymų nepamiršo: kaskart vis juokdavosi, kad parkuoti man pavyks nebent ten, kur vietos yra dešimčiai, o ne vienam automobiliui, o mama ir toliau sėkmingai „bijodavo su manimi važiuoti“.

Aš per daug neliūdėjau ir pati iš savęs šaipiausi ne ką mažiau.

Bet kuo kritiškesnė savo atžvilgiu dariausi, tuo labiau pastebėjau, kaip savo nesąmoningu elgesiu kelyje didžiuojasi visi kiti: tėtis vis paburnodavo ant „pensų“ ir „moterų“, gražiaveidžiai pusbroliai močiutei su pasimėgavimu pasakodavo, kaip pusantro šimto kilometrų atstumą įveikė per valandą, o praėjusį savaitgalį vos negavau šoko darbo reikalais važiuodama iš buvusio „Villon“ viešbučio: taksi vairuotojas praleido posūkį į miestą ir plentu pasileido dar giliau Molėtų link.

Kai ramiai pasakiau, kad nelabai spėsiu į eterį, nervingai ėmė ieškoti būdo apsisukti, neklausė mano GPS`o, ir viskas baigėsi tuo, kad atsidūrėme kelyje, vedančiame DAR giliau į Molėtus. Kai pasakiau, kad viskas gerai, kalbėsiu telefonu, ir man nėra gyvybiškai būtina spėti į studiją, nes svarbiausia – saugumas, jis manęs jau nebegirdėjo.

„Aš toks susinervinęs, aš visas drebu!“ – šaukė. Ir, jei kelyje būtų pasitaikęs reaktyvinis lėktuvas ant ratų, būtų aplenkęs ir jį. „Mano stažas – dvidešimt metų, aš jus nuvešiu laiku ir saugiai.“ Aš kračiausi kaip kokia kurapka sunkvežimy, negalėdama prieš eterį nė peržvelgti užrašų, o jis, prakaituotas ir besikeikiantis, jau nebegalėjo sustoti. Ir nors, išgirdus atsiprašymą už nepatogumus, man apsalo širdis, iki studijos jau nebeužlipau: eteryje pakalbėjau telefonu ir lengvas išgąstis pradėjo garuoti tik po to.

O prieš kelias savaites, kai dar kvepėjo žiema, važiavom su vairuotoju į Rytų Lietuvą. Beatsisveikinant su vienu pašnekovu nedideliame kaime, prie cerkvės privažiavo ūkininkas, cerkvės remontą rėmęs finansiškai. Pasisukiojo, pajuokavo iš mūsų lėto važiavimo iškart supratęs, kad ne vietiniai, ir puolė pasakoti istoriją, kaip naktį su šeima važiavo per mišką ir į langą trenkėsi stirna. Vaikai nesusižeidė, ne, mašina gera, didelė, tai ir ji nenukentėjo, bet tai eik tu sau, ta stirna, vis sakė.

Darėsi vis šalčiau ir, kad trypčiojimas eitų link pabaigos, „smalltalk`ą“ maniau užbaigsianti pirmu pasitaikiusiu juokeliu. „Tai gal ir greitį kiek viršijot?“ – nusijuokiau. „Nu, šimtas dvidešimt“, – sakė ūkininkas. Mes visi, ratu sustoję, iš nuostabos ar iš velniaižin kokio netikėtumo juokėmės, o ūkininkui žibėjo akys.

„Tu matai, su vaikais, naktį, ir toks greitis“, – paskui niekaip negalėjo nustoti garsiai galvoti mano kolega vairuotojas. Tik akys jam nežibėjo.

Ir man nežiba, kai, prieš rikiuodamasi, visu torsu turiu atsisukti atgal, kad pažiūrėčiau, ar tik iš galo neatlekia koks pasiutėlis. O jei atlekia, bet dar tolokai, vis tiek rikiuojuosi labai skubiai – jau įprasta tapo tikėtis, kad gal žiūrinėja „Tinder`į“, kalba, keikiasi, žiovauja, dar kažką, o gal išvis girtas.

Nežiba ir tada, kai, lėtai važiuojant, aplenkia koks nors tipas paraudusiu veidu, rodydamas visą labai originalių kūno kalbos ženklų spektrą, nors aš viso labo važiuoju lėtai. Arba kai NIEKAS nepraleidžia. Nebent aš – su geresne mašina arba raudonu lūpdažiu.

„Vairuodamas Vilniuje jautiesi kaip apgultame mieste – daug agresijos ir konkurencijos. Kaip pasakytų Darvinas, išlieka tik stipriausieji“, – kažkada gana taikliai sakė viena JAV profesorė, kai ėmiau interviu apie tai, kas labiausiai nepatinka Lietuvoje.

Bet dar labiau patiko kažkuris iš dažniausiai per televizorių kalbančių eismo sargų, komentavęs sprendimą apie žalių rodyklių naikinimą: „Pirmiausia kelių eismo taisyklės turi būti kuriamos tam, kad visiems būtų saugu, o ne kad kažkas greičiau nuvažiuotų.“

Šventės – masinio važiavimo kur nors metas, tad neskubėkim, mielieji. Nė vienos iš dešimties per savaitgalį prarastų gyvybių nebuvo verta netekti, kad kažkas greičiau nuvažiuotų. Gal penkias minutes ryte parėks viršininkas, o dar penkias po darbo darželyje paverks vaikas. Gal uošvė sekundei pasmerks, kad vėluodamas rodai nepagarbą jos kugeliui, gal trumpam atrodys, kad jau viskas žlugo, nes šiais laikais kažkaip lengva beprasmiškai mėtytis „žlugimo“ sąvoka. Gal pyktis pro užšalusį langą tekės greičiau nei tepalas pro prakirstą karterį, ar jausiesi, kad nuo lėtumo taip apspangai, kad ėmei mirinėti.

Gal koks nors vienas kitas planelis tą kartą iš tiesų žlugs. Bet koks skirtumas. Koks, po velnių, skirtumas, kai tokio didumo šalyje, kaip Lietuva, per savaitgalį avarijose žūva DEŠIMT žmonių. Koks skirtumas, kad atšalo nesąmoningas kugelis. Kam rūpi rėkimai ar kažkieno pajuodęs pirštas prie paraudusio smilkinio.

„Kalbi kaip šimtametė“, – man vis sako mama, jei bandau ką nors moralizuoti.

Gal ji teisi ir moralizuoti labai negražu.

Bet aš bent jau žinau, kaip, šlampant keliams ir visiems išsiilgus giminaičių, manimi dabar didžiuotųsi instruktorius Gžegožas.

Komentaro autorė yra LRT radijo žurnalistė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...