captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Liūdni Putino metai

Lygiai prieš metus, 2013 metų gruodžio 19 d., Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje tradiciškai atsakinėjo į žurnalistus klausimus. Peno pozityvui netrūko: jis pasidžiaugė ekonomikos augimu, kuris siekė beveik 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Čia pat paminėjo, kad atlyginimai augo vidutiniškai 5 proc., o pensijos – dešimtadaliu.
T. Vinicko (delfi.lt) nuotr.
T. Vinicko (delfi.lt) nuotr.

Lygiai prieš metus, 2013 metų gruodžio 19 d., Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje tradiciškai atsakinėjo į žurnalistus klausimus. Peno pozityvui netrūko: jis pasidžiaugė ekonomikos augimu, kuris siekė beveik 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Čia pat paminėjo, kad atlyginimai augo vidutiniškai 5 proc., o pensijos – dešimtadaliu.

Toliau jis ramiai aiškino, kodėl nutarė skirti 15 mlrd. dol. vertės dujų nuolaidą Ukrainai, nors visi ir taip puikiai suprato, kad tą nulėmė šios šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimas nepasirašyti Asociacijų susitarimo su Europos Sąjunga. Komentuodamas Kijeve įsibėgėjančius Maidano protestus V. Putinas atrėžė, kad 45 mln. gyventojų šalyje visada atsiras žmonių, kurie bus nusiteikę prieš Rusiją, bet tai neatspindi visos tautos nuomonės. Daugelis ukrainiečių į Rusiją žvelgia pozityviai, sakė Kremliaus šeimininkas.

Atrodė, kad Rusija savo tikslą pasiekė: atsidūrusi civilizacinėje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų Ukraina pasidavė Kremliaus spaudimui. Šią šalį ir toliau valdė pro–rusiškas prezidentas, parlamente dominavo pro–rusiškos jėgos, o be Maidano ugnelės nebuvo jokių kitų signalų, kad tai gali artimiausiu metu iš esmės keistis.

Peršokime vienerius metus į priekį. 2014 metų gruodžio 18 d. V. Putinas vėl sukvietė per tūkstantį žurnalistų aptarti svarbiausius metus įvykius. Kelios dienos prieš tai nacionalinėje Rusijos televizijoje buvo transliuojami kovinius kino filmus primenantys V. Putino prakalbos anonsai, praturtinti degančios ES vėliavos, karštųjų pasaulio taškų ir triumfo „susigrąžinus“ Krymą vaizdai.

Nei ši pompastika, nei Kremliaus propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo bandymai lyginti V. Putino pasisakymus istorinėms Winstono Churchilio bei Franklino Roosevelto kalboms neužglaistė jau ir eiliniams rusams matomos realybės: šalį apniko tamsūs krizės debesys. Pasaulinėje rinkoje krintančios energetikos išteklių, pirmiausiai naftos, kainos it inkaras žemyn nusitempė rublį, kuris per metus nuvertėjo daugiau nei 50 proc. Jei nafta nebrangs, Rusijos BVP per kitąmet gali susitraukti beveik 5 proc., o tai tik parodo šalies, kuri užima 136 vietą pasaulyje pagal korupciją, ekonomikos trapumą. Akivaizdus ir sankcijų efektas: Vakaruose skolintis negalinčios strateginės Rusijos įmonės yra priverstos tuštinti rezervus ir prašyti Kremliaus dotacijų.

Rusijos karinė agresija Ukrainoje taip pat turėjo neigiamą efektą. Prieš metus Kremliui lojalūs politikai buvo uzurpavę visą Ukrainos politinę sistemą. O šiandien Ukrainos parlamente – pirmą kartą istorijoje – devyni iš dešimties mandatų priklauso pro–europietišką kryptį skelbiančioms partijoms. Reformų procesą pradėjęs prezidentas Petro Porošenko net užsiminė, kad gali surengti referendumą dėl narystės NATO. 60 proc. ukrainiečių sako, kad reikia suartėti su Europa – parama vakarietiškai krypčiai jaučiama net ir rytiniuose bei pietiniuose regionuose. Tik 5 proc. gyventojų teigiamai vertina Rusijos politinius sprendimus – prieš metus taip manančių buvo devyniskart daugiau.

Galimybių išplėsti separatistų kontroliuojamą Donetsko ir Luhansko teritoriją taip pat beveik nebėra: daugiau nei pusė Rusijos gyventojų yra šventai įsitikinę, kad Rusijos karių Ukrainoje apskritai nėra, todėl atviros kovos kaštai būtų pernelyg dideli. Juo labiau, kad JAV prezidentas prieš kelias dienas pasirašė įstatymą, kuriame numatytas gynybinės ginkluotės teikimas Ukrainos kariuomenei, jei to prireiks. Žinoma, Rusijos įtaka šiose Ukrainos dalyse išliks didžiulė, bet kalbėti apie Novorusijos koncepcijos įgyvendinimą neverta – sukelti pilietinio karo agresoriui nepavyko, o Ukraina turi geriausią progą istorijoje žengti struktūrinių reformų keliu.

Nenuostabu, kad spaudžiamas sankcijų, blogėjančios ekonominės situacijos ir kylančių tolesnės konflikto eskalacijos kaštų Kremlius siunčia signalą tarptautinei bendruomenei apie būtinybę derėtis. Žinoma, tuo pirmiausiai siekiama įtikinti ES, kad sankcijos turi būti švelninamos – Europos valstybės dėl jų pratęsimo turės svarstyti kitų metų pirmoje pusėje.

Visgi sunku tikėtis, kad šias pastangas vainikuos sėkmė. To priežastis – Putinas ne tik neapskaičiavo ekonominių faktorių, bet ir skėlė antausį ilgametei partnerei Vokietijai. Berlynas jau daugiau nei keturis dešimtmečius grindžia Rytų politiką pragmatiško suartėjimo ir bendradarbiavimo su Rusija principais, tačiau kryptingas melas ir jėgos naudojimas privertė kanclerę Angelą Merkel atvirai įvardyti Rusiją „grėsme saugumo sistemai“. Būtent Vokietija tapo „klijais“, sujungusiais skirtingas ES valstybių pozicijas ir interesus priimant sprendimą dėl ekonominių sankcijų. Todėl per metus Rusija ne tik pradėjo byrėti ekonomiškai ir patirti vis didesnį spaudimą Ukrainoje, bet ir privertė nusisukti įtakingus partnerius Europoje.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...