captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jurijus Dobriakovas. Kultūrinio pogrindžio gyvenimas ir mirtis

Pastaruoju metu Vilniuje, iš dalies ir kituose Lietuvos miestuose, galima pastebėti akivaizdų neformaliosios, pogrindinės kultūros suaktyvėjimą. Šis procesas ypač ryškus muzikos srityje.
Nuotrauka iš dobriakov.wordpress.com.
Nuotrauka iš dobriakov.wordpress.com.

Pastaruoju metu Vilniuje, iš dalies ir kituose Lietuvos miestuose, galima pastebėti akivaizdų neformaliosios, pogrindinės kultūros suaktyvėjimą. Šis procesas ypač ryškus muzikos srityje.

Plačiai beveik nežinomų, bet įdomių vietinių ir užsienio grupių pasirodymai nišinėse koncertų erdvėse vyksta kelis kartus per savaitę, o rugsėjį buvo surengtas pirmas festivalis „Sounds of the Underground“ („Pogrindžio garsai“), tapęs to paties pavadinimo olandiško festivalio tęsiniu Lietuvoje.

Tačiau kokia yra simbolinė pogrindžio vieta bendrame Lietuvos kultūros kontekste, ir kaip ji keitėsi per pastaruosius dešimtmečius?

Pradėkime nuo to, kad jokia kultūra negali egzistuoti be gyvybingo kultūrinio pogrindžio ar avangardo. Pogrindis maitina populiariąją kultūrą idėjomis, formomis, energija, kartais netgi žmonėmis. Pogrindis yra menkai matomas pamatas, ant kurio yra statomas populiariosios kultūros antstatas. Pati savaime pastaroji negamina jokių novatoriškų dalykų; ji tik išverčia tam tikrus radikalesnius pogrindžio išradimus į visuotinai suprantamą ir patrauklią kalbą.

Tačiau būtent dėl tų nematomų saitų tarp pogrindžio ir vadinamojo „meinstrymo“ tampa sunku užčiuopti jų takoskyrą. Pogrindis egzistuoja tuomet, kai jo nematai ir nieko apie jį nežinai. Kai tampa matomas, pogrindis neišvengiamai praranda savo esmines savybes. Tai panašu į kvantų fizikoje žinomą principą, kuomet stebėjimas pakeičia patį stebėjimo objektą. Taigi kalbėti apie pogrindį ar preparuoti jį po mikroskopu nėra lengva. Bandymas apibrėžti jo ribas paverčia jas dar labiau miglotomis.

Lietuvos visuomenės gyvenimo tyrinėtojai pastebi, kad ankstyvuoju Nepriklausomybės laikotarpiu alternatyvi, pogrindinė, neformali laikysena buvo populiari plačiu mastu dėl jos sąsajų su pokyčiais ir laisve apskritai. Pavyzdžiui, dideliuose Atgimimo laikotarpio renginiuose pankroko grupės pasirodydavo vienoje scenoje su populiariais atlikėjais, ir tai buvo tarsi savaime suprantama. Būtent tokia kultūra labiausiai rezonavo su bendra tuometine socialine ir politine atmosfera.

Beveik neribota laisve mėgavosi ne tik muzikantai, bet ir menininkai. Viduriniosios kartos kūrėjų prisiminimuose dažnai aptinkami pasakojimai apie euforišką dešimto dešimtmečio pirmąją pusę ir suklestėjusias nepriklausomas iniciatyvas. Tuomet beveik nebuvo pinigų, bet nebuvo ir reguliavimo, o gentrifikacijos procesai, viską matuojantys prognozuojamu pelnu, dar nebuvo įsibėgėję.

Žinoma, gana greitai paaiškėjo, kad taip negali tęstis amžinai. Ideologinių doktrinų vietą užėmė nuasmeninta rinkos logika, naujosios institucijos ir asmeninių interesų bei ambicijų konfliktai. Didelė kultūrinio avangardo dalis natūraliai iširo ar perėjo į kitą, gerokai konservatyvesnį lygmenį, o likusi pasitraukė į tikrąjį pogrindį. Kaip bebūtų gaila anos atsinaujinusios visuomenės kultūrinės euforijos ir nesumeluoto entuziazmo, toks išsigryninimas buvo būtinas. Apskritai kultūriniam pogrindžiui yra būdingas sugebėjimas persigrupuoti ir sukoncentruoti savo gyvybinę energiją kitose erdvėse ir formose, neretai viską į priekį varant jau visai kitiems žmonėms, nors visada lieka ir šioks toks tęstinumas.

Be abejo, erdvės kultūriniam pogrindžiui yra labai svarbios. Pavyzdžiui, aplink kultines Vilniaus pogrindžio vietas (nelegalius pankų rūsius, bohemos pamėgtus barus, „skvotus“ ir piratinių įrašų platinimo taškus) susiformavo stipri subkultūrinė mitologija. Tačiau drįsčiau teigti, kad už konkrečias vietas ir net už įvaizdžio subtilybes pogrindžiui kur kas svarbesnis yra ir visada buvo specifinis individualistinio bendruomeniškumo jausmas, palaikomas aktyvių veikėjų branduolio.

Įvaizdis ir stilius gali būti sėkmingai imituojami bei profanuojami. Tuo metu nuoširdus ir jokių komercinių ar narcisistinių tikslų neturintis aktyvumas kultūrinio pogrindžio scenoje negali būti klastojamas ilgesnį laiką. „Atsitiktiniai“ nariai nuolat savaime atsisijoja. Todėl galima sakyti, kad daugiau ar mažiau pastovus tikrų muzikinio ar meninio pogrindžio narių skaičius visuomet yra labai ribotas.

Būtent šioje vietoje ir iškyla didžiausi pogrindžio paradoksai. Pagal minėtą logiką tikrasis pogrindis turėtų būti visiškai nematomas ir žinomas tik siauram aktyvių jo dalyvių ratui. Tačiau, kaip sakiau pradžioje, populiariosios kultūros (ar bent jau progresyviau mąstančių ir verslesnių jos atstovų) akyse pogrindis visuomet išsaugo tam tikrą mistinį patrauklumą. Patekti į „tikrą pogrindinį koncertą“ arba į parodą, apie kurią žino tik išrinktieji, daugeliui yra tiek garbės reikalas, tiek stiliaus elementas.

Kartu ir patys pogrindinės kultūros aktyvistai nėra perdėm uždari žmonės ir gana geranoriškai reaguoja į smalsaujančius „pašaliečius“. Bet po kurio laiko smalsaujančių, vis naujų „keistenybių“ trokštančių lankytojų dalis gali gerokai nusverti tą dalį, kuriai buvimas šioje terpėje anaiptol nėra smalsumo ar pozos dalykas. Ir tada „tikrasis“ pogrindis palaipsniui migruoja į kitą, mažiau žinomą, dar neišpopuliarėjusią erdvę.

Su tuo susijęs kitas pogrindžio paradoksas: dažnai susidaro įspūdis, kad jis tarsi egzistuoja būtajame ar net nesamajame „aukso amžiaus“ laike. Pokalbiai apie „tikrąjį pogrindinį vyksmą“ dažnai nuklysta į tą praėjusios epochos teritoriją: į dešimtą dešimtmetį, į kurio nors nebeegzistuojančio neoficialaus klubo veikimo laikus, į bet kokį „kitur ir kitados“. Tai, žinoma, iš dalies nulemta to, jog sunku vertinti dabartį iš dabarties pozicijų, todėl natūraliai romantizuojami ankstesni laikotarpiai. Vis dėlto manau, kad nemenkai prie šio reiškinio prisideda ir pati pogrindžio prigimtis: jis yra labai takus, stichiškas, egzistuojantis bangomis, nuolat prarandantis aiškius kontūrus ir vėl iš naujo „apsivalantis“. Pogrindis gali būti apmąstomas tik retrospektyviai, tik kaip tai, ko jau nebėra.

Nekalbant apie jau minėtą platesnių kultūros sluoksnių smalsumą pogrindžio atžvilgiu, tenka konstatuoti, kad nonkonformistinė, maištaujanti, neapibrėžta laikysena šiandien nebėra ypač vertinama. Net ir jauniausieji kultūros lauko dalyviai puikiai perprato institucijų galią bei rinkos mechanizmų teikiamas stabilumo garantijas. Galima pastebėti, kad pogrindžio sąvoka vis dar dažnai naudojama kaip grynai rinkodarinė priemonė: pavyzdžiui, „pogrindiniais“ kartais pavadinami klubai, veikiantys puikiausiai matomose vietose miesto centre, arba vakarėliai, sutraukiantys kelis šimtus žmonių.

Tačiau tai daugiau pasako apie simbolinį šio žodžio kapitalą ir platesnės visuomenės inerciją, o ne apie pogrindžio integraciją į populiariąją kultūrą. Tuo metu pats „gilusis pogrindis“ išgyvena vis tą patį gyvenimo ir mirties ciklą, nuolat laukdamas naujo pažado.

Autorius yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...