captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Bruknelė žalioji S. Daukantui

Spalio 28-oji yra Simono Daukanto gimimo diena, 221-sios sukaktuvės. Tad apie ką gi daugiau kalbėti, jei ne apie šį didžiavyrį... Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę, turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino jon kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Spalio 28-oji yra Simono Daukanto gimimo diena, 221-sios sukaktuvės. Tad apie ką gi daugiau kalbėti, jei ne apie šį didžiavyrį... Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę, turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino jon kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.

Taigi S. Daukantas, pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Taip pat išguldęs raštuose ir mūsų kultūros istoriją. Tautinėje sąmonėje jo vardas žėri aukso raidėmis: istorikas buvo kelrodžiu sunkiame tautos kelyje į laisvę, vis iš praeities stiprybės po gurkšnį teikdamas.

Gimė S. Daukantas Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-siais, o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864-siais, gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. Kas beliko S. Daukantui, – tik savo raštais stiprinti pavergtosios tautos dvasią, ugdyti jaunąją kartą būsimiems laisvės žygiams. Jis pirmasis suprato, kad tautos atgimimo daigai atsiras ne dvaruose, ne miesto rūmuose, o kaimo grytelėse. Tad rašė vien liaudies kalba, gimtąja motinos tarme – žemaitiškai, nes lietuvių bendrinės nė nebuvo.

S. Daukanto darbų reikšmę yra gražiai įvertinę istorikai Vytautas Merkys ir Vincas Trumpa. Rašytojo patriotines nuostatas suformavo Apšvietos epochos, filosofų Žano Žako Ruso, Gotfrido Herderio idėjos. S. Daukantas nebuvo šauklys į ginkluotą kovą; jo ginklas – šviesa ir mokslas. Kad tauta įsisąmonintų savo prigimtinę ir istorinę teisę į laisvę. Ir dar: jo parašytoje abėcėlėje vaikams pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“! S. Daukantas turbūt vienintelis iš to meto šviesuolių išdrįso Lietuvos ateitį pamatyti kaip atskirą nuo Lenkijos, ne unijinę, bet tautinę valstybę. Ir skelbė naujosios Lietuvos atėjimą, žinia, dar labai tolimą jos viziją. Pasak V. Trumpos: „Pralaimėjus sukilimams, daugiau progos atsirado kilti ir augti naujai revoliucinei kartai, kuri iš šiaudinės pastogės išaugusi, baudžiavos užgrūdinta, ims vadovauti naujai Lietuvai, kuri per „Aušrą“ ir „Varpą“ nuves tikrai į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos rytojų“.

Visi S. Daukanto darbai: monumentalūs Lietuvos istorijos veikalai, žodynai, žemaitiškos maldaknygės, praktiškos ūkininkavimo knygelės, pradžiamoksliai, liaudies dainų ir tautosakos rinkiniai buvo skirti atgimsiančiai Lietuvai, jos žadinimui.

S.Daukantas Lietuvos senovę idealizuoja, savo raštuose jos praeitį  piešia jausmingai ir romantiškai. Tačiau dabarčiai jis buvo griežtas ir labai kritiškas; įvardija visus Lietuvos nuopuolio kaltininkus. 1845 metais Petrapilyje išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas taip nusako Lietuvos padėtį: „Vienok viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio...“ Ir rūpinosi Daukantas kiek begalėdamas tosios bruknelės žaluma... Jei kalba bus gyva, gyvens ir tauta – štai pagrindinis rašytojo naujosios Lietuvos sampratos teiginys.

Paties istoriko biografijoje yra keletas bruožų, akivaizdžiai liudijančių  apie savosios istorinės misijos suvokimą ir pasišventimą jai. Mokytis į Vilnių iš Kalvių, tolimojo Skuodo apylinkių S. Daukantas atėjo pėsčias; neturėjo pinigų pašto karietai nei prekybiniam vežimui; gal juos išleido už būtinus studijoms bajorystės dokumentus? Viename iš senojo Vilniaus universiteto kiemelių žygeiviai, pažymėdami šimtąsias jo mirties metines, pasodino ąžuoliuką, atgabentą iš rašytojo gimtinės. Ir kaip tas sulapojo, – mūrus jau praaugo!

1835 metais S. Daukantas išvažiavo į Petrapilį, ten įsidarbino Senato departamente eiliniu valdininku. Neabejotinai tam, kad galėtų būti šalia Lietuvos Metrikos, mūsų krašto istorinių dokumentų lobyno, išvežto iš Vilniaus. Kiek suspėdamas nurašinėjo tas svarbių svarbiausius archivalijas. Ir ne tik panaudodamas savo rašomai istorijai, bet siuntinėdamas nuorašus taip pat ir Teodorui Narbutui, rašiusiam Lietuvos istoriją lenkiškai. Petrapilyje pragyveno 15 metų; liko viengungis, smarkiai sugadino sveikatą, nusilpninto akis. Jo toji tarnystė Petrapilyje – tai ne imperijai, bet nelaimingajai Tėvynei, užguitai tautai. Jo raštų kalba – pakili, šviesių spalvų. Vieniša ir nyku imperijos sostinėje, o tolimoji Lietuva – meilinga svajonė.

S. Daukantas palaidotas kapinaitėse ant piliakalnio, stūksančio Ventos pakrantėje. Gražų paminklą Papilės miestelyje jam sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Ten iš savo knygos moko Daukantas mus gimtosios istorijos. Papilėje ir senoji klebonija, istoriko senatvės priebėga, tebestovi. Karo metais, artilerijai apšaudant miestelio centrą, skeveldra prakirto statulos galvą. Ir ką gi, – vasarą jon susimetė bičių spiečius; medaus prinešė. Istorinė ir kultūrinė atmintis – saldžiausias medus tautos dvasiai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...