captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Vakarai – nebe tie, kurių troškome. Kodėl?

Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?
V. Laučius, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
V. Laučius, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?

Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas vienoje savo knygų rašė: „Nūdienės egzistencijos sūkuryje dažnai nebeaišku: kas iš tikrųjų vyksta?“ Šis klausimas – daug svarbesnis ir įdomesnis, nei paties Jasperso atsakymų paieškos.

Šiandien įvykių Ukrainoje kontekste girdime daug viena kitai prieštaraujančių versijų apie tai, kas ko siekia, kas ką prarado arba įgijo, kas galiausiai laimėjo ar laimi – Vakarai ar Vladimiro Putino Rusija. Yra daug gerų įžvalgų, apžvalgų ir analizių. Tačiau į esminį klausimą – „kas iš tikrųjų vyksta?“ – beveik nebandoma atsakyti.
Nebandoma atsakyti todėl, kad šį klausimą kelia politinė filosofija, o politinė filosofija yra visuotinai stumiama į užribius. Žmonės pratinami mąstyti ne apie esmę, o apie techniką: atlikimo būdą, o ne tikslą ir priežastis.

Todėl gvildenamos politinės technologijos, įvaizdžiai, grupiniai interesai, ryšiai su visuomene etc. Šių dienų Rusijoje, jei nesi „politikos technologas“ arba politikas, išvis nebeaišku, kas tave sieja su politika. Rusija, kaip ir Lietuva, niekada neturėjo politinės filosofijos tradicijos. Tai jas bendrina.

Kai žmonės pratinami mąstyti ne apie esmę, o apie techniką, nugali ne žmogaus, o technikos svarba. Kai politikos technika tampa svarbesnė už žmogų ir jo, pagal Aristotelį, politinę prigimtį, efektyvumas tampa svarbesnis už tiesą. Tai šiuolaikinio technokratinio mąstymo visur pastebimas padarinys.

Kremlius meluoja. Bet kaip galima piktintis dėl jo melo, jei šiuolaikinių Vakarų politinio mąstymo standartas yra ne tiesa, o efektyvumas? Kaip laimėti informacinį karą prieš tuos, kurie tave guldo ant menčių tavo nuosavais ginklais?

Efektyvumas, kuris atrodo svarbesnis už tiesą, yra dabartinės Rusijos pergalių (ne tik Ukrainoje) prieš Vakarus pagrindas. Putinas gerai išmoko modernaus Vakarų politinio mąstymo pradininko Niccolo Machiavelli pamokas:

„Reikia atrodyti gailestingam, ištikimam, žmogiškam, nuoširdžiam ir dievobaimingam ir būti tokiam, bet sielos gelmėse reikia būti pasirengusiam, iškilus būtinybei, parodyti ir priešingas savybes“. Machiavelli manė, kad „būtinybė parodyti priešingas savybes“ iškyla kone kasdien. Putinas mano ir elgiasi panašiai.

Problema, kuri kyla su Rusija informacinį karą kariaujantiems Vakarams, yra politikos suvokimo analfabetizmas, būdingas ir tiems, kurie politiką „daro“, ir tiems, kurie viso labo balsuoja. Antai Lietuvos universitetuose beveik nekalbama apie Machiavelli ir jo įdiegtą politinę paradigmą. Kaip gali studentai suvokti, „kas iš tikrųjų vyksta“ Jasperso terminais, jei niekas nekelia šito klausimo?

Nesuvokiama ir nemokoma suvokti, kad Machiavelli „blogio mokytoju“ laikę Marlowe, Jonsonas, Šekspyras, Beaumontas, Fletcheris turėjo pagrindo būti teisūs. Todėl šiuo metu informaciniame kare su makiaveliška Rusija Lietuva yra kone bejėgė: priežodis „pažink savo priešą“ yra apleistas.
Apleistas būtent politinės filosofijos prasme. Tiek Lenino ir Stalino, tiek Putino Rusija yra vadovaujama žmonių, kurie, kaip ir Machiavelli, neigia tiesos ir žmogaus prigimties pirmumą. Jų prioritetas – „efektyvi“, vartotojui skirta, o ne objektyviai verifikuojama tiesa.

Ir toli gražu ne Machiavelli buvo pirmasis, kuris pareiškė, kad teisingumas tėra fikcija, kad viską lemia galia. Pirmasis Vakarų mąstytojas, tai suformulavęs, buvo graikas Trasimachas Platono „Valstybėje“. Ar daug studentų Lietuvoje skaito ir supranta Platono „Valstybę“?

Rusija šiandien elgiasi taip, kaip siūlytų Platono Trasimachas: „Tad klausyk, – tarė jis. – Aš teigiu, kad teisingumas yra ne kas kita, kaip tai, kas naudinga stipresniajam. Na, ko nepagiri? Matyt, nenori“.

Skaitytojui gali kilti klausimas: kam reikalingi visi šie svarstymai apie Sokratą ir Machiavelli? Atsakymas – labai paprastas: tam, kad matytų problemos gylį ir nemanytų, kad dabartinis „informacinis karas“ yra tik šių dienų „aktualija“.

Mes kariaujame informacinį karą su tais, kurie, kuo puikiausiai pažinę mūsų silpnybes, naudoja mūsų pačių nukaltus ginklus prieš mus. Trumpai tariant, reliatyvizmas (tiesų yra daug) ir masinė kultūra yra ginklai, kuriais Rusija dabar laimi karą prieš Vakarų pasaulį.

„Kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“ – šie teiginiai smelkte persmelkia mūsų mąstymą. Todėl, susidūrę su melo politika, mes esame nepajėgūs melą pripažinti melu: mes sakome, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melą vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė.

Problemos šaknys siekia liberaliosios demokratijos prigimtį. Problema yra ne tik tai, kad Vakarų pasaulio lyderiai – Barackas Obama, Angela Merkel, Francoise Hollande‘as yra tai, kuo juos neseniai pavadino „Forbes“ apžvalgininkas: After all, who could lose to such weenies as Francois Hollande, Angela Merkel, Barack Obama, and the discombobulated NATO?“

Problema yra tai, kad mes visi nebeturime politinės filosofijos teikiamo vertinimo standarto. Jei tiesa yra tai, kas naudinga stipresniajam, tai Rytų Ukrainoje laimi tie, kurie yra „teisūs“.

Naujasis NATO vadas Stoltenbergas (ištrauka iš biografijos): „Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paaugliu, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J. Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO.“

Dabar turime tokį NATO vadą. Problema vis dėlto yra kitur, jei prisiminsime Jasperso klausimą: „Kas iš tikrųjų vyksta?“ Problema yra NATO vertybinis pasirinkimas: teisingumas pagal Sokratą ar stipresniojo interesų gynimas pagal Trasimachą?

Labiausiai stebina pačių lietuvių pareiškimai: esą „ne mums kitus gėdinti“, nes, valdant konservatoriams, mažinome išlaidas krašto apsaugai. Panašių pozicijų laikosi ir kai kurie JAV ambasados Lietuvoje atstovai.

Ne Lietuva sudarė sandorį dėl „Mistral“ laivų. Ne Lietuva priešinosi NATO pajėgų ir rimtesnės ginkluotės dislokavimui Baltijos šalyse, o Berlynas. Ne Lietuva du dešimtmečius kartojo, kad Rusija yra Vakarų partnerė, esą nekelianti jokios grėsmės.

Kai dabar paklausi kurio nors Vakarų partnerio apie tai, jis tik nurausta ir sako: „Bet juk jūs mažinote biudžeto asignavimus krašto apsaugai“. O gal galima būtų paklausti: „Ar ne jūs nuolat sakėte, kad Rusija nebėra ir niekad nebus NATO priešas?“

Galbūt didysis JAV analitikas Zbignevas Brzezinskis, prieš keletą metų rašęs kliedesius apie tai, kad po 15 metų Rusija galėtų įstoti į NATO, paaiškintų, kas „iš tikrųjų vyksta“?

Bet kuriam Vakarų politikui ar analitikui, kuris nuogąstautų, kad Lietuva pastaruoju metu mažino savo asignavimus gynybai, verta užduoti juos labai trikdantį klausimą: „Ar jūs prie to neprisidėjote, aiškindami, kad Rusija yra ne priešas, o potenciali partnerė?“

Kituose dviejuose tekstuose panagrinėsime išsamiau, kodėl Lietuva ir Vakarai, NATO pralaimi Rusijai. Tikėkimės, kad dar nebus per vėlu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...