captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilius Ivanauskas. „Laimėk-laimėk“ iliuzijos ir Rusijos siekiai

„Siūlome kurti harmoningą ekonominę bendruomenę, nusidriekiančią nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Ateities ekonominės integracijos vizija ne kartą buvo pakartota paties Vladimiro Putino. Pavyzdžiui, šią idėją jis taip pat pakartojo garsiojoje 2014 m. kovo mėn. retorikoje, išsakytoje Krymo aneksijos kontekste.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

„Siūlome kurti harmoningą ekonominę bendruomenę, nusidriekiančią nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Ateities ekonominės integracijos vizija ne kartą buvo pakartota paties Vladimiro Putino. Pavyzdžiui, šią idėją jis taip pat pakartojo garsiojoje 2014 m. kovo mėn. retorikoje, išsakytoje Krymo aneksijos kontekste.

Minėtame kontekste ši mintis atrodo gana bravūriškai, tačiau iš tiesų išduoda tuos Europos ir Rusijos suartėjimo lūkesčius, kurie po Sovietų Sąjungos žlugimo nuolat nuskambėdavo Vakarų Europos šalių sostinėse bei Maskvoje.

Didžiausią pagrindą tam kūrė intensyvėjantys ryšiai su Vokietija ir Prancūzija. Ypač svarbus tapo Vokietijos veiksnys. Būtent Vokietija buvo aktyvus veikėjas 2013 m. rudenį keliant sąlygas Ukrainai (Julijos Tymošenkos klausimas) dėl ES Asociacijos sutarties ar spaudžiant Viktorą Janukovičių dėl sutarties pasirašymo.

Tuo pačiu būtent Vokietija prisidėjo formuojant ekonomines ir politines ES darbotvarkes, bendradarbiavimo su Rusija strategijas per pastarąjį dešimtmetį. Rusijos ir Europos gilėjantis bendradarbiavimas, atrodė, turės potencialą priešpastatyti „Didžiosios Europos“ ekonominę ir politinę galybę kitiems galios centrams. Tiek Rusija, tiek Vokietija (per ES struktūrą) turėjo ambicijų didinti įtaką pasaulyje.

Turint omenyje Europoje vyraujančią euroatlantistinę liniją, tai natūraliai paliestų ES santykius su JAV. Baracko Obamos paskelbta „perkrovimo“ politika rodė didėjantį Vakarų pasitikėjimą Rusija, buvo siekiama platesnio nusiginklavimo, taip pat išryškėjo JAV mažėjantis interesas veikti regione, labiau koncentruojamasi Pietryčių Azijos kryptimi.

Šiame kontekste ES ir Rusijos didesnis suartėjimas atrodė neišvengiamas. Žvelgiant struktūriškai per paskutinius 15 metų Rusija tapo itin tampriai susijusi su Europos Sąjunga. Tarpusavio prekybos ir investicijų dinamika, energijos aprūpinimas, ES siūlomos Rusijos modernizacijos programos siūlant bevizio režimo perspektyvą ar remiant Rusijos narystę įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją. Antai egzistavo nuomonė, jog bevizis režimas galėtų tapti tikrąja Rusijos modernizacijos platforma ir gerokai sustiprintų ES „minkštąją galią“ pačioje Rusijoje.

2011 m. buvo patvirtinti „Bendrieji žingsniai“, apėmę įvairių sričių modernizavimą, standartų ir priemonių pritaikymą migracijos, teisėsaugos, institucijų bendradarbiavimo ir kitose srityse, kurių įgyvendinimas turėjo vesti į bevizio režimo suteikimą Rusijai... Netgi tuo metu stiprėjantis Rusijos daugiavektoriškumas kuriant Muitų sąjungą (ar Eurazijos ekonominę sąjungą) neatrodė rimtu iššūkiu bendradarbiavimo perspektyvai.

Vyravo nuomonė, jog Rusija siekia įgyti daugiau svertų derantis su Vakarais, o taip pat kompensuoja atskirus praradimus ES į Rytų partnerystės pusę įtraukiant atskiras valstybes. Dar 2014 m. pradžioje ES fiksavo nemažai ES-Rusijos partnerystės dėl modernizacijos pasiekimų (energetikos politikos gairių 2050 m., pramonės techninių standartų suderinimo, korupcijos užkardymo Rusijoje iniciatyvos ir pan.) bei išreiškė gerinimo lūkesčius svarbiausiose bendradarbiavimo srityse: investicijų didėjime pagrindiniuose sektoriuose, prekybos liberalizavime ir lengvinime, bendradarbiavime inovacijų, vystymo ir tyrimų srityse (pvz. ES 7-oji (framework) tyrimų ir technologijų vystymo gairių programa ir kt.), stiprinant teisinį ir socialinį klimatą, stiprinant pilietinę visuomenę ir tiesioginius gyventojų kontaktus.

Šie rezultatai žymėjo daugiau biurokratinę inerciją besikeičiančiame politiniame kontekste regione, kuomet dėl Rusijos agresyvios politikos Ukrainoje pasitikėjimas Rusija stipriai mažėjo, buvo įsivelta į sankcijų karus, o Rusija akivaizdžiai rinkosi uždarumo ir kontrolės didinimo priemones nei atviro dialogo galimybę.

Nepaisant anksčiau deklaruotos strateginės partnerystės, tarp Rusijos ir ES tam tikra įtampa buvo užprogramuota. Pirma, Rusijos nusistovintis požiūris energetinį tiekimą naudoti kaip politinį svertą santykiuose su ES valstybėmis, ir tą naudoti kaip savotišką šantažą siekiant politinių tikslų.

Antra, įtakos posovietinėse šalyse darymas. Rytų partnerystės politika bei atskiroms šalims siūloma ES asociacijos sutartys yra suvokiama kaip šios įtakos didinimas, kuris kiekvienu atveju atrodė nepriimtinas Rusijai. Savo ruožtu Rusija politika Ukrainos atžvilgiu, nemažos dalies posovietinių šalių neišspręsti sienų klausimai ir „įšaldyti konfliktai“, taip pat vadinamoji humanitarinė tėvynainių gynimo politika rodo, jog Rusija turi itin daug svertų veikti šių valstybių politikos dinamiką, nori išlaikyti jas savo įtakoje.

Trečiu veiksniu būtų ES ir Rusijos techninių standartų lėtas derinimas (t. y. nepakankamas modernizacijos) tempas. Ketvirta, būtų demokratijos ir žmogaus teisių klausimai (jau kelis metus eskaluojamas „Pussy Riots“ atvejis, stačiatikių bažnyčios veikla ir pan.) Rusijoje, kurie periodiškai kėlė nepasitikėjimą Rusijos žmogaus teisių apsauga, pilietinės visuomenės vaidmeniu ir nepakankamu demokratijos vystymu.

Penkta, dar iki krizės Ukrainoje pastebimas pačios Rusijos didėjantis antivakarietiškumas, Eurazijos sąjungos kūrimas, strateginių sąsajų ieškojimas su Kinija, su BRICS šalimis, t.y. Europos vektorius, kaip vienintelis pagrindinis, nebuvo išgrynintas.

Rusijai planuodama gilinti bendradarbiavimą su ES galėjo spręsti savo ilgalaikio stabilumo bei tęstinumo klausimą, tačiau kitu atveju patiria itin didelius iššūkiu ir verčia apsistoti ties „duginiška“ imperine logika kaip tam tikra valstybės vidinės įtampos mažinimo kryptimi. Kitaip tariant, Rusijos veikimas Armėnijos, Moldovos, Gruzijos, Baltarusijos ar Ukrainos kryptimis turi dvigubą tikslą, tuo metu nežinant, kuris scenarijus gali klostytis. Vienu atveju, ji turi galimybę Europai siūlyti savo erdvę su jai ištikimomis valstybėmis, kitu atveju (nesiklostant santykiams su ES), ji gali imtis rizikuoti ir burti antivakarietišką koaliciją tuo pačiu nusibrėžiant aiškesnes ribas tarp savo ir ES įtakos vietų. Armėnijos pritraukimas į Eurazijos sąjungą, Rusijos politika Rytų Ukrainoje bei visų regione „įšaldytų konfliktų“ atžvilgiu liudija, jog Rusija turi nemažai instrumentų stabdyti įtakos praradimą, kurti ir plėtoti buferines zonas tarp ES ir Rusijos.

Tačiau reikia pripažinti kad Vakarų Europos valstybės irgi iki šiol išlaiko balansavimo regimybę: tarp JAV kaip esamo ilgalaikio strateginio partnerio ir Rusijos kaip perspektyviai naudingo partnerio, kurio dėka ES padidintų savo įtaką pasaulyje. Tiesa, pastarieji lūkesčiai po truputį mažėja, o siena tarp Europos ir Rusijos vis labiau sutvirtinama iš abiejų pusių.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...