captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Vienuolio Mendelio žirniai

Ruduo – tai metas, kai žmogus gali pasidžiaugti gamtos dosnumu, užsiaugintu derliumi. Prieš 150 metų rudens derlius buvo labai reikšmingas kukliam vienuolyno sodininkui Gregorui Johanui Mendeliui. Svarbus jis ir visai žmonijai, nes tiesė kelius į modernųjį biologijos mokslą, tą jo dalį, kurią šiandien vadiname genetika.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Ruduo – tai metas, kai žmogus gali pasidžiaugti gamtos dosnumu, užsiaugintu derliumi. Prieš 150 metų rudens derlius buvo labai reikšmingas kukliam vienuolyno sodininkui Gregorui Johanui Mendeliui. Svarbus jis ir visai žmonijai, nes tiesė kelius į modernųjį biologijos mokslą, tą jo dalį, kurią šiandien vadiname genetika.

Genetikos dėsniais vadovaujantis išvedamos naujos produktyvesnės ir geresnių savybių augalų rūšys, žmoniją gelbstinčios nuo bado. Taip pat šis žinojimas padeda žmogui išvengti kai kurių paveldimų ligų. Apskritai terminas genetika itin dažnas šiuolaikinių žmonijos problemų rate.

Vienuolis Gregoras vadinamas genetikos tėvu. Jis gimė 1822 m. liepos 22 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Hyncicės kaime. Tai šiaurinėje Moravijos dalyje, tuometinėje Austrijoje, dabar Čekijos respublikos teritorijoje. Silpnos sveikatos, bet gabų ir stropų sūnų šeima išleido mokytis į Opavos licėjų. 1843 m. Mendelis baigė Filosofijos institutą Olomouco universitete ir netrukus įstojo į augustinų šv. Tomo vienuoliją Brno mieste.

Vyresnybei sutikus, studijavo ir gamtos bei tiksliuosius mokslus Vienos universitete, rengdamasis mokytojauti. Keista, bet jam nepavyko išlaikyti mokytojo egzaminų, tad jaunimui dėstė tik žemės ūkio discipliną Brno mokyklose.

1854 m. Gregoras mažame vienuolyno sodelyje, turinčiame viso labo tik 35 m ilgį ir 7 m plotį, pasisodino valgomųjų žirnių ir ėmėsi išvedinėti jų hibridus. Puikus pasirinkimas biologiniams eksperimentams! Nes žirniai turi septynis aiškius ir būdingus rūšies požymius. Sodininkas kryžmino vienos spalvos žiedų ir sėklų žirnius su kitos, aukštų virkščių – su žemų, lygiavaisius – su raukšlėtaisiais. Turėjo nepaprastos kantrybės, kryžminimą atlikdamas rankomis; gamtoje tai nudirba bitės ir kiti vabzdžiai.

Ką pirmiausia pastebėjo G. Mendelis: žirnių rūšinių požymių susimaišymo nebuvo: vieni žirniai išaugo aukšti, kiti – žemi, vieni – lygūs, kiti raukšlėti. Tą dėsningumą sodininkas apibendrino skilimo taisykle, tai buvo pirmasis iš trijų Mendelio paveldėjimo dėsnių. O pastebėjęs, kad dauginimosi metu perduodamos tik atskiros savybės, bet ne visas jų kompleksas, tyrinėtojas suformulavo antrąjį dėsnį, pavadinęs jį nepriklausomu požymių paveldėjimu. Vėliau šis dėsnis buvo taisomas, nes vis tik kai kurie požymiai biologiniuose objektuose gali jungtis. Trečiasis Mendelio dėsnis sako, kad iš poros paveldimų požymių vienas visuomet yra dominuojantis, o kitas – užmirštinis, recesyvinis.

Tad G. Mendelis suprato, jog visi elementai, šiandien vadinami genais, turi jungtis. Per genus tėvų įgimti bruožai perduodami atžaloms. Jo tyrinėtuose augaluose kiekvienas individualus bruožas, pavyzdžiui, sėklų spalva ar lapų forma, buvo nulemtas genų poros. Augalas paveldi po vieną kiekvienos poros tėvų geną. Mokslininkui taip pat tapo aišku, kad visiškai atsitiktinis dalykas, kuris kiekvienos poros genas atsidurs tam tikroje aplinkoje ir bus perduotas atžalai.

G. Mendelio bandymai su žirniais, išryškinę šiuos nepaprastai svarbius paveldėjimo dėsningumus, truko 10 metų. Tyrinėtojas išvedė savo dėsnius, aprašęs per 21 000 skirtingų augalų ir išanalizavęs rezultatus statistiškai. Įsimintini jo žodžiai: „Reikia tikrai daug pasiryžimo, kad imtumeisi tokio ilgai besitęsiančio darbo, tačiau atrodo, kad tai vienintelis teisingas būdas, kuris galiausiai padeda rasti atsakymą į klausimą, kurio svarbos negalima pervertinti organinių formų evoliucijos atžvilgiu“.

Prie šios mokslininko išsakytos maksimos pridurčiau: o apskritai, ar kitose mokslinės veiklos srityse yra kitaip? Tik kantrybė, darbštumas, atsidavimas mokslui atneša rezultatą – proveržį į nežinomybės erdvę.

1864 m. nuėmęs derlių, G. Mendelis jau galėjo susumuoti savo milžiniško darbo rezultatus. Pranešimą parengė Brno gamtos istorijos draugijos posėdžiui, įvykusiam sekančių metų žiemą. Darbas „Augalų kryžminimo tyrimai“ dar po metų buvo išspausdintas draugijos žurnale, tačiau šis ypatingas atradimas gamtininkų dėmesio iškart nepatraukė. Tik praėjus 16 metų po G. Mendelio mirties (jis mirė 1884 m. sausio 6 d.) paveldėjimo dėsnius pakartotinai atrado trys mokslininkai – olandas Hugo de Frysas, vokietis Karlas Korensas ir austras Erichas Čermakas fon Seisenegas. Nė vienas jų neneigė G. Mendelio prioriteto. Mokslo istorijos požiūriu, G. Mendelis paaiškino pagrindinį požymių paveldimumo mechanizmą, kuris yra chromosominio paveldėjimo teorijos dalis.

Brno vienuolyno sodas – turistų mielai lankomas mokslo istorijos paminklas Čekijoje. Priešais jį esanti abato Gregoro Johano Mendelio statula stovi priglobusi marmure iškaltus žirnius.

O genetikos mokslas XX a. patyrė dramatiškų virsmų. Sovietų Sąjungoje pokariu buvo paskelbtas netgi buržuaziniu melu, „lženauka“, o talentingi mokslininkai represuoti. Akivaizdu, kad totalitarines sistemas sukonstruoja bepročiai... Laisvajame pasaulyje 1953 m. genetika buvo jau suvokta molekuliniu lygiu, mokslininkams J. Watsonui ir F. Crickui nustačius dvigrandės DNR spiralės struktūrą.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...