captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rūta Vainienė. Ar šį kartą pasiruošėme krizei?

Paprastai krizės būna netikėtos. Netikėtai Lietuvoje sugriuvo bankai, ištiko Rusijos ir pastaroji pasaulinė finansų krizės. Tokia jau krizių prigimtis. Visi žino, kad krizė bus, tik niekas tiksliai nežino, kada ir kas šį kartą taps pagrindine krizės priežastimi ar kokį dugną ji pasieks. Visos ylos iš maišų išlenda, kai krizė jau būna įsibėgėjusi ir yra žymiai sunkiau sausam išbristi iš balos.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Paprastai krizės būna netikėtos. Netikėtai Lietuvoje sugriuvo bankai, ištiko Rusijos ir pastaroji pasaulinė finansų krizės. Tokia jau krizių prigimtis. Visi žino, kad krizė bus, tik niekas tiksliai nežino, kada ir kas šį kartą taps pagrindine krizės priežastimi ar kokį dugną ji pasieks. Visos ylos iš maišų išlenda, kai krizė jau būna įsibėgėjusi ir yra žymiai sunkiau sausam išbristi iš balos.

Reakcija į krizę visada panaši. Pradžioje ją mėginama paneigti. Dažniausiai tai daro valdžios žmonės. Girdėjome patikinimus, kad 2000-ųjų Rusijos krizė Lietuvai įtakos neturės. Kažkur ministerijoje ar Vyriausybėje buvo nuslėptas raštas apie grėsmę pasaulio ir Lietuvos  finansams 2007 metais.

Dabar deja vu – girdime raminimus, kad Lietuva mažai eksportuoja į Rusiją, kad didžioji dalis yra reeksportas ir kad šiame ekonominiame kare atsipirksime švelniomis mėlynėmis. Nelabai įtikina, tiesą sakant. Nes blokada – ne vien Lietuvos. Jei mūsų partneriai Europos Sąjungoje nukentės, klius ir mums. Nes prekyba – laisva, persipynusi ir giliai integruota. Nebėra taškinių santykių, yra linijos, ir mes nežinome, kokioje prekybos grandinėje būsime atsidūrę. Tai reiškia, kad ne guostis reikia, o ruoštis.

Iš tikro visada palanku būti pasiruošusiam. Asmeninių finansų mokytojai kaip kokią abėcėlę kala į galvas – turėkite 3–6 mėnesių finansinę pagalvėlę. Įmonėms – diversifikuotą pajamų srautą, įvairesnę kontraktų geografiją. Valstybės irgi turėtų kažką tokio turėti. Ar galite patikėti, kad valstybės, per istoriją pergyvenusios ne vieną dešimtį krizių, neturi nieko! Per kiekvieną krizę, o tai reiškia – pavėluotai – sėdama prie stalo iš naujo. Tuomet laikas spaudžia, kyla panika. Ir tada prasideda du dalykai – reikia kelti mokesčius ir kurti kokios nors formos ar dydžio paramos fondą. Po pasaulio krizės Europoje buvo sukurtas Europos finansinio stabilumo mechanizmas, prie kurio, įstoję į euro zoną, prisidėsime ir mes. Dabar gi galvojama apie paramą nukentėjusiems nuo sankcijų. Sankcijos – putiniškos, kompensacijos – iš savų kišenės. Kaip viskas atrodo gražu iš pirmo žvilgsnio – į ekonominę blokadą atsakyti solidarumu.

Tačiau tai – tik solidarumo imitacija, selektyvusis solidarumas. Jis negali būti skirtas visiems, nes visiems tiesiog neužteks. Vien Lietuvoje kiek reikėtų! Ir „Orlen Lietuva“ gelbėti, ir Rusijai neparduotą produkciją supirkti, ir saulės energetikai jaučiasi suklaidinti, ir dujos per brangios ilgą laiką buvo, gal reikia kompensuoti? Dar daug atsirastų tokių, kuriems besikeičianti aplinka nebuvo palanki. Suprantu prašančius padėti, jie padėtį mato iš savo taško. Bet kažkas turi matyti ir tuos, kurių sąskaita būtų vykdomas solidarumas. Po to bus dar didesnė neapykanta verslui. Rusijos pelnai – jų, o nuostoliai – visų? Sakysite – gerais laikais mokėjo didelius mokesčius? Taip, bet juk valstybės biudžetas – ne koks nuostolių draudimo fondas...

O juk valstybę galima paruošti krizei ir kitaip. Tam tikroms ekonominio gyvenimo situacijoms galima turėti tiesiog daugiau lankstumo ir galimybių. Aišku, geriausia jas būtų turėti visada, tačiau pakilimo metu valdžia nesiryžta. Gal ryžtųsi bent sunkmečiu? Kiekviena institucija žino, kur būtų galima palengvinti, palaisvinti ir atpalaiduoti veiklą. Didieji banginiai – darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas ir mokesčiai. O mažų dalykėlių pilna kiekviename žingsnyje. Štai, nori kastuvą į žemę besti – leidimo reikia. Kol leidimą derini, darbai nevyksta. O juk visa ta sumuojasi ir galų gale išvirsta į rimtą ekonominį reikalą.

Kaip kare būna komendanto valanda, taip ekonomikos blokadoms ir visokioms krizėms reikia didesnės laisvės laikotarpių. Net algas ir pensijas per krizes mažinti konstituciška. Mažinti suvaržymus – netgi privalu. Ir tai pigiausias, moralus, solidarus ir rezultatyvus reagavimo būdas akistatoje su krize.

Komentaras buvo skaitytas LRT radijuje

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...