captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Brazilų pamoka: ne tik improvizuoti, bet ir planuoti

Prie karštų, tačiau tikrai ne ištisai ir perdėm tragiškų šios vasaros poslinkių priklauso ir 2014 m. pasaulio futbolo čempionatas. Štai keli politologo Leonardo Pazo samprotavimai apie renginį, kuris „mums, brazilams, buvo itin įdomus“. Jo pastabas tik ką išspausdino svetainė „openDemocracy“.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Prie karštų, tačiau tikrai ne ištisai ir perdėm tragiškų šios vasaros poslinkių priklauso ir 2014 m. pasaulio futbolo čempionatas. Štai keli politologo Leonardo Pazo samprotavimai apie renginį, kuris „mums, brazilams, buvo itin įdomus“. Jo pastabas tik ką išspausdino svetainė „openDemocracy“.

Politologas, dirbantis Brazilijos tarptautinių santykių centre ir Brazilijos verslo institute, pripažino, jog „mums visiems skaudėjo nuo supliekimo, kurį gavome iš vokiečių.

Tačiau yra ir šviesioji dalyko pusė. Sulaukėme įvairiausių reakcijų bei analizių. Tarp jų pačios įdomiausios, mano manymu, tos, kurios mūsų futbolo problemose įžvelgia Brazilijos politikos ir apskritai brazilų visuomenės problemų atspindžius.  

Pirmasis kritikos taikinys, paradoskiškai, sutampa su viena iš mums brangiausių mūsų savybių – tai būtent mūsų gebėjimas improvizuoti. Daugybė brazilų džiaugiasi savo nepaprastu kūrybingumu, savo sugebėjimu problemas spręsti pačią paskutinę minutę.

Bėda čia tik ta, kad mes taip savimi pasitikime, jog savo improvizacinius gebėjimus naudojame ne kaip paskutinę priemonę ir tik išskirtiniais atvejais, o juos taikome visais atvejais kaip taisyklę – ir tai labai sumenkino mūsų įgūdžius tvarkingai ką nors suplanuoti.

O tie, kurie nevykusiai planuoja ir per daug pasitiki improvizacija – tokie negali būti geri reformuotojai, nes kliaujasi skubiais paviršutiniškais pataisymais, kai susiduria su rimtomis problemomis.

Šią tendenciją atspindėjo ir mūsų nacionalinė futbolo rinktinė bei jos techninė grupė. Atrodo, trūko nacionalinės komandos pasiruošimo, rinktinė nerodė daug taktikos guvumo, o geitosiomis pakeisti žaidėjai nebuvo pakankamai išmokyti iš anksto.

Likimas lėmė, kad savo didžiausią pralaimėjimą patyrėme iš Vokietijos rankų – šalies, ne tik pagarsėjusios savo gerais planuotojais, bet ir turinčios nacionalinę rinktinę, kuri jau 14 metų rekonstruojama, kruopščiai  atkuriama vis iš naujo. Todėl daugelis komentatorių Brazilijoje ir sakė, kad šiame mače kaktomuša susidūrė improvizacija su planavimu...“

„Beje, lygiai tokia pati kritika taikytina ir mūsų valdžiai, – rašo toliau Leonardas Pazas. – Ypač per pastaruosius kelerius metus daug kas iš mūsų priėjome išvadą, kad Brazilija vėjais paleido didžiulę galimybę.

Vietoj to, kad savo realų ekonominį pakilimą būtume panaudoję labai reikalingoms reformoms biudžeto, pensijų, darbo politikos ir kitose srityse įtvirtinti, mes atlikome tik greitą, kosmetinį remontą, neadekvačiai  reaguodami į mus supančias problemas.

Ekonomikoje paplito toks terminas „kūrybinga sąskaityba“, gerai apibūdinantis nesuskaičiuojamus triukus, kurių vyriausybė pastaruoju laikotarpiu ėmėsi.

Energetikos sektorius, atrodo, bus tolesnė vyriausybėje pasireiškiančios  planavimo stokos auka. Anot ekspertų, artimoje ateityje kainos tikriausiai šoks į viršų dėl to, jog trūksta investicijų į energetikos ūkį, stinga ir plačiai apimančių sprendimų.

Kitas pelnytos kritikos taikinys yra mums būdingas plyšys tarp individualizmo ir kolektyvo. Brazilijos rinktinė nebuvo tikra komanda. Vos pasibaigus jautrioms scenoms grojant valstybės himną, aikštėje išvydome kaskart tik vieno žmogaus teatrus.

Negana to, visa brazilų sėkmės lūkesčių našta krito ant vieno vienintelio žaidėjo pečių. Lyg ir to dar nepakaktų, kaip Brazilijos žiniasklaida pastebėjo, turėjome trenerį, per savo kuklumo stoką nesugebėjusį įžvelgti savo paties trūkumų ir nesiteikusį pamatyti visų jo komandą slėgusių problemų.

O priešingoje pusėje – vokiečių komanda turėjo savo žvaigždžių, bet nė vienos saulės. Be to, jie, vokiečiai, turėjo ir trenerį, kuris niekada neaukojo savo taktikos ar savo filosofijos, nors ir kokia siurrealistinė bebūtų buvusi jį pasitinkanti situacija.

Mums, brazilams, taip pat ir mūsų valdžiai, dažnai prikišamas tas pats individualizmas. Paminėsiu tik pačią įdomiausią mano girdėtą sąsają tarp brazilų futbolo rinktinės ir mūsų vyriausybės. Sakoma, kad Brazilijos ministerijas galima vaisingai palyginti su Brazilijos žaidėjais (nepaisant to, kad ministerijų yra beveik keturis kartus daugiau nei futbolo rinktinės narių).

Kiekviena ministerija žaidžia savo pačios žaidimą ir retai kada bendradarbiauja su kita – jos beveik yra varžovės, priklausomai nuo jas palaikančios partijos.

Prie to dar pridėk faktą, kad vyriausybės vadovė nenori ar nesugeba identifikuoti savo komandos problemų ar nustatyti sveikos taktikos, visai nekalbant apie būtinybę įgyvendinti visapusiškus planus ir reformų paketus.

Taip pat labai naudinga palyginti kai kuriuos vyriausybės siūlymus „reformuoti“ Brazilijos futbolą su ekonomikos politika, kurią vyriausybė įgyvendino ligi šiol. Ypač pastaruoju metu vyriausybei kliuvo daug kritikos dėl tariamai protekcionistinių veiksmų, pvz., žvalgantis naftos. Pirminės reakcijos į Pasaulio taurės fiasko atliepia šią protekcionistinę dvasią.

Prezidentė Dilma pati jau nustatė pagrindinę mūsų sutriuškinimo problemą. Pasak jos, mes eksportavome visas savo žvaigždes – ir būtent tai ir privedė prie brazilių futbolo sužlugimo. Jos sprendimas – sukurti mechanizmus, neleidžiančius Brazilijos žaidėjams bet kada iš šalies išvykti.“

„Tačiau Brazilijos futbolas jau ir šiandien yra gana uždaras. Užsienio žaidėjai visada sudarė išimtį. Tik neseniai į Braziliją atvyko futbolininkų iš kitų Pietų Amerikos šalių – dėl pas mus mokamų didesnių atlyginimų. Tačiau trenerių iš užsienio beveik nėra. O dauguma brazilų trenerių neturi jokios tarptautinės patirties ir net nemoka anglų kalbos.

Dėl to „protekcionistinių“ priemonių taikymas, kad brazilai nepaliktų Brazilijos krantų, tik dar labiau padidins prarają tarp mūsų futbolo ir didžiųjų pasaulinių jo centrų“, – savo straipsnyje svetainėje „openDemocracy“ rašė brazilas politologas Leonardas Pazas.

Nuo savęs pridursime, kad dėl tos „pamokos brazilams: ne tik improvizuoti, bet ir planuoti“, lietuviai nėra nei labai geri improvizuotojai, nei labai geri planuotojai, tačiau abiem atvejais ir ne patys prasčiausi, dėl to ir Lietuvos politika, apskritai paėmus, nei labai tragiška, nei labai džiuginanti, o jos prezidentė – pusė velnio.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...