captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Didvyriškoji Vilniaus 1794 m. gynyba

Prisiminkime didvyrišką laisvės gynybą, vykusią Vilniuje prieš 220 metų. Tai pirmojo sukilimo prieš rusų valdžią, siekiant atgauti beprarandamą Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę, įvykiai.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Prisiminkime didvyrišką laisvės gynybą, vykusią Vilniuje prieš 220 metų. Tai pirmojo sukilimo prieš rusų valdžią, siekiant atgauti beprarandamą Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę, įvykiai.

Kaip žinia, per 1794 m. Jurgines Jokūbo Jasinskio vadovaujami Lietuvos kariuomenės daliniai nuginklavo Vilniuje dislokuotus Rusijos karius. Sostinėje buvo sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, pradėti kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Tarybos vardu kreiptasi į krašto gyventojus lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai pirmieji atsišaukimai parašyti lietuviškai. Juos tarp kitų Tarybos narių pasirašė ir garsusis mokslininkas astronomas, universiteto rektorius Martynas Počobutas. Vilniuje buvo leidžiamas sukilėlių laikraštis, kurio tekstais buvo kreipiamasi ne tik į patriotiškai nusiteikusius bajorus, bet ir į miestiečius bei valstiečius.

Visiems Respublikos valstiečiams specialiu universalu buvo pripažinta asmens laisvė. Vilniuje imta organizuoti municipalinę gvardiją, kuriai vadovavo architektas, universiteto profesorius Laurynas Gucevičius. Taigi sukilimas susilaukė plačios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų paramos.

Nepraėjus nei dviem mėnesiams, Rusijos armija jau bandė susigražinti prarastąsias pozicijas Lietuvoje. Teko skubiai pradėti ruoštis galimam Vilnius puolimui. Buvo aišku, kad senoji Vilniaus gynybinė siena, statyta dar XVI a. pradžioje, jau netiks efektyviai miesto gynybai – neatlaikytų artilerijos smūgių. Maža to, prie pat jos išaugo priemiesčiai, kurių priedangoje priešas galėjo nekliudomai priartėti prie miesto vartų.

Labiausiai buvo tikimasi, kad rusai puls iš pietų pusės, nes iš kitur tam trukdytų raižyta vietovė – griovos, šaltiniai, upeliai. Tad stipriausi lauko įtvirtinimai buvo pradėti statyti Liepkalnio kalvelėse. Gynybinius griovius ir pylimus kasdien kasė keletas šimtų Vilniaus miestiečių savanorių. Lietuvos sukilėlių laikraštis rašė: „Matome net aukštos kilmės piliečius su kastuvais dirbančius taurų darbą – kasant apkasus prieš miestą“.

Kartu buvo tvirtinama ir senoji gynybinė siena – šaudymo angos pritaikomos karabinams, stiprinami vartai. Tik apmaudu, kad vyriausiuoju Lietuvos ginkluotųjų pajėgų komendantu vietoje inžinieriaus Jokūbo Jasinskio buvo paskirtas generolas Mykolas Vielhorskis. Jis nepasižymėjo tokia energija bei veiklumu kaip jo pirmtakas, padarė ir strateginių klaidų.

Liepos 19-osios ankstų rytą 6 tūkstančiai Rusijos kariuomenės, vadovaujamos Bogdano Knoringo, priartėjo prie Vilniaus. Prieigų gynybai vadovavo generolas Jonas Jokūbas Mejenas, turėjęs apie 900 pėstininkų ir 600 raitelių. Šie kariai beveik visą dieną atlaikė puolimą; tik atvykusios rusų artilerijos ugnis privertė juos palikti pozicijas ir atsitraukti nuo miesto. Sostinę ginti liko tik apie 1 000 reguliarios kariuomenės karių ir apie 1 500 municipalinės gvardijos savanorių.

Kitos dienos rusų puolimas vyko per Užupį ir Aušros vartų kryptimi. Keletą valandų įnirtingai kautasi priemiesčių gatvelėse. Vėliau kovos persikėlė prie senosios gynybinės sienos. Miesto komendantas generolas Steponas Grabovskis pradėjo evakuaciją, ruošėsi padegti ir susprogdinti sandėlius bei Žaliąjį tiltą. Rusijos kariuomenė, matydama, kad gynėjų yra mažai, pabandė veržėsi į miestą per vartus. Karių kolonai žygiuojant Užupio vartų link, šie netikėtai atsivėrė ir trenkė artilerijos salvė.

Rusams pavyko pralaužti Aušros vartus, tačiau atskubėję į pagalbą Užupio gynėjai vėl sėkmingai panaudojo patrankas. Sunkios gatvių kautynės vyko prie Subačiaus, Rūdninkų, Trakų vartų. Keletą kartų Rusijos kariuomenės vadas siūlė gynėjams kapituliuoti, tačiau miestiečiai atkakliai kovojo toliau. Puolimas baigėsi tik vakare, kai prie Vilniaus priartėjo ilgai laukti Lietuvos kariuomenės priešakiniai pulkai, kurie privertė trauktis Rusijos kariuomenę.

Didvyrišką Vilniaus gynybą liudija Rusijos kariuomenės kapitono Nikolajaus Tučkovo atsiminimai. Jis rašė: „Niekada savo gyvenime nejaučiau tokio pavojaus ir sunkumo, kaip tą dieną. Nuo 7 valandų ryto iki 3 valandų po pietų mane apšaudė ne tik šautuvų, bet ir pistoletų ugnis, neminint akmenų, kuriuos priešininkai mėtė į mus. Mūšio metu praradau dviejų savo patrankų aptarnaujančių karių tris komplektus.

Kiekvieną kartą, kai likdavo tik pusė karių, aš pasiųsdavau man paskirtą kazoką pasiuntinį, reikalaudamas pastiprinimo, ir kiekvieną kartą jį man atsiųsdavo iš kitų artilerijos kuopų. Po manimi krito du žirgai, o vienas buvo sužeistas. Išvargintas mūšio, maudžiant akmenų ir kritimų nuo žirgų sumušimams, alkanas ir ištroškęs vos galėjau paeiti, kai traukėmės iš priemiesčio“.

Vilniaus gynyba tapo svarbiu kariniu ir moraliniu 1794 m. sukilėlių laimėjimu. Sukilimo vadui Tadui Kosciuškai nurodžius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gynėjai patrankų salvėmis buvo pagerbti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Kaip būtų malonu, kad tie tokie reikšmingi mūsų sostinės istorijos įvykiai ir pilietiškumo pavyzdžiai turėtų kokį juos menantį žymenį.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...