captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. Tikrasis pokytis

Praėjus savaitei nuo Malaizijos lėktuvo numušimo, pasitvirtino, kad ir šis kraupus nusikaltimas nepakeis Vakarų, ir pirmiausiai Europos Sąjungos, nenoro stoti prieš agresorę. Tačiau prasidėjo kitas procesas – gerokai lėtesnis, sunkiau apčiuopiamas, bet ilgainiui kur kas rimtesnis.

Praėjus savaitei nuo Malaizijos lėktuvo numušimo, pasitvirtino, kad ir šis kraupus nusikaltimas nepakeis Vakarų, ir pirmiausiai Europos Sąjungos, nenoro stoti prieš agresorę. Tačiau prasidėjo kitas procesas – gerokai lėtesnis, sunkiau apčiuopiamas, bet ilgainiui kur kas rimtesnis.

Vakarų civilizacija ėmėsi permąstyti, ar tikrai gali laikyti Rusiją sava, ir tai procesas, kylantis iš apačios.

Kai Rusijos prezidentas pernai lankėsi Nyderlanduose, vakarienės dalyviai turėjo čiupti šakutes ir persikelti į kitą salę, nes nematyto dydžio protestas už langų buvo pernelyg garsus. Bet valdžia ir verslas lyg niekur nieko pasirašinėjo sutartis.

Kai Rusija užgrobė Krymą, Nyderlandų žurnalistas prisimena, kad jo televizija, prieš suteikdama žodį jam Simferopolyje, laidą pradėjo nuo reportažo, kaip vieno Nyderlandų miesto tarybos deputatas neteisėtai nusipirko vyno už šimtą dolerių.

Ir tik kai iš Eindhoveno katafalkai vežė numuštojo lėktuvo keleivių ir įgulos kūnus, žmonės šalikelėse sustingo pagarbos ženklui – pagarbos, kurios aukos nesulaukė tame kviečių lauke prie Hrabovės.

„Kažkas pasikeitė iš esmės“, – pareiškė Nyderlandų premjeras Markas Rutte.

Lūžio tašku, atrodo, tapo ne pats lėktuvo numušimas, – taip, tai kraupi tragedija, akimirksniu priartinusi tolimą ir benusibostantį konfliktą prie Vakarų – bet tai, kas dėjosi kitomis dienomis.

Ne aukų skaičius, ir ne vien tai, kad jie buvo vakariečiai, sukrėtė visuomenes, o barbariškas elgesys, net jei politiškai korektiški redaktoriai neleido vakariečiams pamatyti didžiosios dalies kraupių vaizdų.

Smogikų vadas Chmūryj, vienoje rankoje rodantis pasaulio spaudai žaislinį meškiuką, kitoje spausdamas smilkstančią cigaretę ir automatą, ilgam tapo simboliu to, kas nesuvokiama Vakarams.

Sunkiai tramdydamas ašaras, Nyderlandų užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas, visad buvęs tarp labiausiai Rusiją pateisinančių Europos diplomatijos vadovų, Jungtinėse Tautose pasakė įspūdingą kalbą: „Iki gyvenimo pabaigos nesuprasiu, kodėl prireikė tiek laiko leisti gelbėtojams atlikti savo sunkų darbą“.

Per lauką Hrabovės kaime nusidriekė linija, kol kas tik vos matoma, skirianti Vakarų civilizaciją nuo kitų, o juk „mes“ ir „jie“ visad buvo pamatinis skirstymas.

Tai Vakarų civilizacijai pagarba žmogui ir jo teisėms yra aukščiausias matas. Simboliai, pagarba ir kiti nepamatuojami dalykai jai tuo stipresni, kad jau kelis dešimtmečius vakariečiams nebereikia kovoti dėl išlikimo ir duonos kąsnio.

Kitapus, žinoma, gausybė žmonių taip pat nuoširdžiai sukrėsti tragedijos, bet pagarba žmogaus gyvybei nėra tokia absoliuti. Valdžia ten visad leisdavo tai, kas Vakaruose nesuvokiama: nuo NKVD būrių, šaudančių į nugarą savo kariams, iki šturmuotojų Beslano mokykloje, kuriems tikslas svarbiau už pusketvirto šimto žuvusių mokinių ir mokytojų. Toje ribos pusėje karaliauja cinizmas ir bejėgiškumo jausmas. Šimtmečius už žmones buvo sprendžiama kažkur viršuje, o norint išlikti reikia kasdien kovoti už save.

Toks elgesys Vakarams neturėtų būti naujiena: juk ir virš Reichstago sovietų karys vėliavą kėlė su prisiplėštais laikrodžiais ant abiejų rankų. Bet Vladimiras Putinas kaip partneris birželį sėdėjo tarp Vakarų lyderių Išsilaipinimo dienos iškilmėse Prancūzijoje – net po Krymo aneksijos.

Vakarų politikai Rusijos režimo žaidimą suprato. Rusija jiems buvo kitokia, revizionistinė, trukdanti, bet galų gale tokia, su kuria galima turėti reikalų ir kuri susitarus padeda „Vakarų komandai“. Baltijos šalių įspėjimai, kad jos valdžia remiasi kitokiais instinktais, buvo atmetami kaip paranoja.

Vakarų visuomenės dažnai neturėjo net to realizmo krislo, kurį turėjo politikai: rusai joms buvo triukšmingi, išgeriantys, švaistantys pinigus, dėvintys keistas kailines kepures, bet galų gale „saviškiai“. Juk šviesaus gymio ir Čechovo bei Čaikovskio bendrataučiai.

Po šios tragedijos abejonių bus daugiau. Vakarų politikams bus sunkiau įtikinti visuomenes, kad su barbarišku režimu galima elgtis vakarietiškais metodais — derybomis, kompromisais ir bendros naudos ieškojimu – tuo, kuo, žinoma, Kremlius niekada ir netikėjo.

Pokytis nebus staigus. Deja, gali būti, kad galutinai akis atvertų tik naujos tragedijos. Bet tragedijų kaip tik ir gali nutikti naujų, jei Vakarų politikai jau dabar nesiims keisti elgesio su Rusija metodų.

Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...