captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Imigracija Europoje ir jos priešai

Gegužės mėnesį Briuselio žydų muziejuje užpuolikas nušovė tris žmones. Po kelių dienų žiniasklaida pranešė: „Marselyje dėl šaudymo Briuselyje areštuotas prancūzas.“ Tas „prancūzas“ vadinasi Mehdi Nemmouche (Nemuš). Mes, pvz., iš seno esame įpratę vartoti apibūdinimą „Amerikos lietuvis“, tad kodėl šiuo atveju Europos žiniasklaida negalėjo pasakyti, tarkim, Prancūzijos arabas arba Prancūzijos alžyrietis?
Asmeninė nuotr.
Asmeninė nuotr.

Gegužės mėnesį Briuselio žydų muziejuje užpuolikas nušovė tris žmones. Po kelių dienų žiniasklaida pranešė: „Marselyje dėl šaudymo Briuselyje areštuotas prancūzas.“ Tas „prancūzas“ vadinasi Mehdi Nemmouche (Nemuš). Mes, pvz., iš seno esame įpratę vartoti apibūdinimą „Amerikos lietuvis“, tad kodėl šiuo atveju Europos žiniasklaida negalėjo pasakyti, tarkim, Prancūzijos arabas arba Prancūzijos alžyrietis?

Suprantama kodėl: politinis korektiškumas reikalauja vengti minėti nusikaltėlio arba įtariamojo etninę ar kitokią tapatybę, o nurodyti tik jo pilietybę. Tai daroma tam, kad nusikaltėlio etninė, religinė ar kitokia priklausomybė nebūtų tapatinama su kokia nors bendruomene ir neskatintų priešiškumo tautinėms ar religinėms mažumoms.

Tačiau dalies tiesos nutylėjimas, pusės tiesos sakymas netgi tokiu atveju kaip šis, kai įtariamasis turi dvigubą pilietybę, Prancūzijos ir Alžyro, tamsiosios mėnulio pusės iš esmės nepaslepia, nes ji gana akivaizdi. Akivaizdu ir tai, kad šiuo atveju jo arabiškoji, musulmoniškoji tapatybė yra anaiptol neatsitiktinė, ji neišvengiamai susijusi su nusikaltimo pobūdžiu.

Kas bent kiek tais dalykais pasidomi, tai supranta, bet juk neretai žmonės skaito tik žiniasklaidos antraštes, ir tada tik sužino, kad Prancūzijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse pastaraisiais metais daugėja antisemitinių išpuolių, ir tada gali susidaryti įspūdis, kad vakarų europiečiai kažkodėl darosi agresyvesni žydų atžvilgiu. O iš tikrųjų, nors anaiptol negalima teigti, kad antisemitizmas visai nebūdingas seniesiems europiečiams (deja, jo esama), bet antisemitinio smurto banga Vakarų Europoje kyla beveik vien iš imigrantų musulmonų arba jų palikuonių.

Kitaip sakant, tai yra viena iš daugelio problemų, kurias sukelia masinė migracija iš skurdesnių šalių į turtingas Vakarų Europos valstybes. Vieni tas problemas perdėtai išpučia, kiti priešingai – aiškina, kad jos tokios menkos, jog jas lengvai nustelbia teikiami privalumai: trūkstamos darbo jėgos papildymas, naujų idėjų bei naujo entuziazmo antplūdis ir apskritai visoks daugiakultūriškumo džiaugsmas.

Lietuvai tai neaktualu: nors kai kas jau ne pirmą dešimtmetį gąsdinasi dėl artėjančio imigrantų iš trečiojo pasaulio antplūdžio, jo kaip nėra, taip nėra ir dar ilgai nebus.

Tačiau kokius padarinius imigracija kartais sukelia Vakarų Europos šalyse, galima iliustruoti štai tokiu dėl aiškumo supaprastintu pavyzdėliu. Įsivaizduokime kokį nors seną, ramų, dailų, tvarkingą miestelį Britanijoje arba Norvegijoje. Ir štai ten išplėtojamas koks nors naujas verslas, trūksta darbo jėgos ir susiformuoja, pavyzdžiui, atvykėlių lietuvių bendruomenė. Miestelis tampa nebe toks ramus ir nebe toks dailus – jis šiukšlinamas, teršiamas, plinta chuliganizmas, atsiranda ir sunkaus nusikalstamumo. Argi būtų keista, jeigu tai keltų senbuvių gyventojų nepasitenkinimą? O jeigu kai kuriuose miestuose, taip pat ir didesniuose, susiformuoja didžiulės kitų kultūrų imigrantų bendruomenės, kurios nesiintegruoja į šalies visuomenę?

Daugiausia komentuojamas pastarųjų Europos Parlamento rinkimų rezultatas – radikalių dešiniųjų partijų sustiprėjimas kai kuriose šalyse. Iš tikrųjų čia kalbama apie gana skirtingas politines jėgas, kartais apibūdinamas kaip euroskeptiškas, nacionalistines, bet daugumą jų galima vadinti antiimigracinėmis grupėmis: jeigu ne stichinės imigracijos keliamos tikros arba išpūstos problemos, kai kurios iš tų partijų turėtų tik labai menką palaikymą.

Bėda tik ta, kad radikalios antiimigracinės partijos nėra tas kelias, kuriuo einant galima išspręsti problemas. Nors pastaruoju metu bent jau šių partijų viršūnės vengia viešai skleisti rasistines ar ksenofobines nuostatas, joms būdinga supaprastinta, populistinė pasaulėžiūra, pasisakant už ūkinį protekcionizmą, prieš Europos Sąjungą ir už dabartinę Kremliaus politiką, net ir agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje. Tad mums žvelgiant į Vakarus iš tokios politikos nieko gero tikėtis negalima.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...