captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rytis Juozapavičius. Pareto dėsnio pritaikymas priešinantis Putinui

Sujaudintas įvykių Ukrainoje pajutau, kad „Facebook“ paskelbtas bičiulio raginimas boikotuoti „Lukoil“ atrodo patrauklus. Bet kur piltis degalų? Paskambinau sąjungininkų norvegų valdomam „Statoil“. Ten sužinojau, kad Statoil degalai iš mūsų sąjungininkų lenkų „Orlen Lietuva“. Susisiekęs su „Orlen“ išgirdau, kad jie įsigyja žaliavą iš Rusijos.
R. Juozapavičius, juozapavicius.com nuotr.
R. Juozapavičius, juozapavicius.com nuotr.

Sujaudintas įvykių Ukrainoje pajutau, kad „Facebook“ paskelbtas bičiulio raginimas boikotuoti „Lukoil“ atrodo patrauklus. Bet kur piltis degalų? Paskambinau sąjungininkų norvegų valdomam „Statoil“. Ten sužinojau, kad Statoil degalai iš mūsų sąjungininkų lenkų „Orlen Lietuva“. Susisiekęs su „Orlen“ išgirdau, kad jie įsigyja žaliavą iš Rusijos ir kad daugelis šalies degalinių perka „Orlen“ degalus, nors ir gali atsivežti ir iš svetur. Tada kur gauti Putinui nedraugiškų degalų? Panašu, kad norėdami efektyviai priešintis Maskvos valdovo politikai turime gerai apgalvoti ir koordinuoti savo veiksmus. Pernelyg dažnai gerų norų vedini ir pasidavę jausmams mes realiai pakenkiam bendram reikalui užuot padėję. Tai patyrinėkime trimis pavyzdžiais.

Pirmas pavyzdys. Atrodytų, geras būdas trukdyti Putinui parduoti naftos yra važinėti dviračiu. Riedėti bemotoriu yra kartu ir gelbėti miestą nuo oro taršos, ir būnant sveikesniam taupyti gydymo įstaigų biudžetus.

Dviračių entuziastai žaliąjį transportą propaguoja renginiu „Kritinė masė“, kuomet gatves užtvindo lyderių neturinti dviratininkų minia. Tačiau Vilniuje „Kritinės masės“ dalyviai realiai blokuoja eismą ignoruodami šalia esančius dviračių takus. Iš paskos besivelkanti automobilių kolona tik degina daugiau degalų ir labiau nuodija orą. Vairuotojai susierzinę. Dviratininkų minia verčiau galėtų važiuoti ilga vorele kelkraščiu. Po miestą išsirangiusi dviračių gyvatė ir geriau būtų matoma, ir leistų skubantiems automobilininkams save aplenkti. Tik sugyvenantys su kitais eismo dalyviais dviratininkai įkvepia.

Kitas pavyzdys – aistras keliantis žemės klausimas. Kai kurie sako, kad mylėti Tėvynę yra neparduoti žemės mūsų bendrapiliečiams iš Europos Sąjungos. Putinui ši iniciatyva tikrai patiktų. Man danų ar vokiečių valdomas žemės sklypas prie Elektrėnų atrodo žymiai geriau, nei lietuviško žemvaldžio bent dėl trijų priežasčių.

Pirma, mes laikomės įsipareigojimų mus šiandien labiausiai nuo pikto sergėjančiai Europos Sąjungai ir neužkertam kelio laisvam kapitalo judėjimui. Antra, mano akimis, Vakarų kapitalo įmonės kol kas vis dar labiau laikosi įstatymų ir gerbia savo darbuotojus nei lietuviškos įmonės. Tikiu, kad švedų rankose žemė galėtų būti mažiau niokojama trąšomis ir ją dirbtų laimingesni žmonės, kurie jautriau nei lietuvių žemvaldžiai pažvelgtų kad ir į prašymus sunkiasvore technika nebjauroti kaimo kelių. Trečia, brangiau nei lietuviams pardavę žemės kokiems britams būsime turtingesni ir galėsime dar geriau apsiginkluoti.

Ir paskutinis pavyzdys. Putinui vėl labai patiktų „patriotais“ save vadinančių užsiėmimas griežti dantį ant gėjų. Mano galva, būtent tolerancija yra pirmas ryškus bruožas, kuris gali priversti „žaliuosius žmogeliukus“ suprasti, kad Lietuvos išlaisvinti nebereikia, nes čia gyvena jau kitokie žmonės – panašūs į suomius, kurių ir nebeliko prasmės pavergti, nes jie visomis vertybėmis skiriasi nuo „žaliųjų žmogeliukų“. Lietuviai Eurovizijoje parodė savo toleranciją, o kartu ir humoro jausmą nemažai balsų skirdami barzdotam austrui su suknele. Mūsų balsavimo telefonu rezultatai vertybių požiūriu mus atskyrė nuo Rusijos įtakos šalių. Balsavome panašiai kaip skandinavai, į kuriuos taip mėgstame lygiuotis.

Beje, iš už savo teises kovojančių gėjų galime pasimokyti sumanumo, kaip keičiant mažus dalykus galima daug pasiekit. 1972 m. gėjai įtikino Amerikos Kongreso biblioteką perkvalifikuoti knygas apie Gėjų išlaisvinimo judėjimą iš kategorijos „Nenormalūs seksualiniai santykiai, kartu ir seksualiniai nusikaltimai“ į kategoriją, kuri nebūtų tokia niekinama. Kongreso biblioteka gėjų knygas priskyrė naujai sukurtai kategorijai „Homoseksualumas, lesbietizmas – Gėjų išlaisvinimo judėjimas. Homofilų judėjimas“ ir perdėjo į kitas lentynas. Šis mažas pokytis paveikė visą naciją: gėjai įsidrąsino ginti savo teises, o kitais metais Amerikos psichiatrų asociacija perrašė homoseksualumo apibrėžimą taip, kad tai nebebuvo laikoma psichikos liga.

Tikrai nemanau, kad važinėjimas dviračiu, žemės pardavimas europiečiams bei tolerancija gėjams yra vieninteliai būdai pasipriešinti Putinui.

Bet, verslo kalba šnekant, kur mes vadovaujamės Pareto dėsniu kenkdami Putinui: kur sąrašas tų dvidešimties procentų veiksmų, kurie duos mums aštuoniasdešimt procentų rezultatų? Ar kitąmet reikia 2 proc. fizinio asmens pajamų mokesčio pervesti nebe „Liepaičių“ chorui, bet kariuomenei? Ar dažniau eiti į totalitarizmo kritiko Boriso Grebenščikovo koncertus? Tik vieša tautos ir politinio elito diskusija gali atsakyti į klausimą, kokie mūsų veiksmai būtų patys efektyviausi šiandien?

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...