captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramūnas Terleckas. Vis dar pakeliui namo

De­šimt me­tų esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) na­riai, ši su­kak­tis ver­čia iš įvai­riau­sių kam­pų įver­tin­ti Lie­tu­vos grį­ži­mą į Eu­ro­pą. Kal­bu ne apie geog­ra­fi­nę są­vo­ką, ne apie ri­bą, ku­ri vie­nų įsi­ti­ki­ni­mu pa­sie­kia Ura­lo kal­nus, o ki­tiems pa­si­bai­gia ties Me­di­nin­kais.

De­šimt me­tų esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) na­riai, ši su­kak­tis ver­čia iš įvai­riau­sių kam­pų įver­tin­ti Lie­tu­vos grį­ži­mą į Eu­ro­pą. Kal­bu ne apie geog­ra­fi­nę są­vo­ką, ne apie ri­bą, ku­ri vie­nų įsi­ti­ki­ni­mu pa­sie­kia Ura­lo kal­nus, o ki­tiems pa­si­bai­gia ties Me­di­nin­kais.

Gal­būt de­rė­tų kal­bė­ti apie kul­tū­ri­nę lie­tu­vio, kaip eu­ro­pie­čio, ta­pa­ty­bę, kiek ji per šį de­šimt­me­tį pa­si­kei­tė į ge­ra ar į blo­ga, bet tai tur­būt dar pa­da­rys fi­lo­so­fai ir so­cio­lo­gai.

Ati­džiai lauk­siu jų dar­bų, nes man smal­su ir ne­tgi bau­gu su­ži­no­ti, kiek Eu­ro­pa ir jos ver­ty­bės įsi­šak­ni­jo lie­tu­vio sme­ge­nų vin­gių ver­pe­tuo­se.

Ne­abe­jo­ju, kad at­si­ras prieš­ta­rau­jan­čių, bet ma­nau, jog prieš de­šimt me­tų pa­si­rin­ko­me vie­nin­te­lį tei­sin­gą vals­ty­bės rai­dos ke­lią.

Ma­ty­da­mas Ry­tuo­se ky­lan­čius ka­ro dū­mus, vi­liuo­si, jog su­spė­jo­me įro­dy­ti, kad esa­me vi­sa­ver­čiai Eu­ro­pos na­riai, kad tai su­vo­kia­me ir kad tai bran­gi­na­me.

Ma­žų ma­žiau­siai keis­to­kai skam­ba vis dar pa­si­girs­tan­čios kal­bos, kad pa­da­rė­me klai­dą, jog iš vie­nos są­jun­gos per­bė­go­me į ki­tą, kad Lie­tu­va tu­rė­jo pa­si­rink­ti kaž­ko­kį „sa­vą­jį, lie­tu­viš­ką“ ke­lią. Tuo­met pri­si­me­nu Al­ba­ni­ją, ku­ri prieš pus­šim­tį me­tų ban­dė su­kur­ti „sa­vą­jį“ vals­ty­bės mo­de­lį. Kas iš to iš­ėjo, pui­kiai ži­no­me.

Ki­ta ver­tus, mes nie­kur ne­per­bė­go­me, tik grį­žo­me na­mo į Eu­ro­pą, kur žmo­gus yra lais­vas pats kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Gal­būt ta lais­vė ir yra di­džiau­sias iš­ban­dy­mas, nes spręs­ti ir at­sa­ky­ti už sa­vo spren­di­mus yra su­nkus už­da­vi­nys, ypač vi­suo­me­nėms, ku­rios gy­ve­no to­ta­li­ta­riz­mo są­ly­go­mis.

To­dėl vis at­si­ran­da ry­pau­jan­čių, kad nuo kry­žiuo­čių lai­kų iš Va­ka­rų at­ke­liau­ja blo­gis, nai­ki­nan­tis šven­tus Lie­tu­vos ąžuo­ly­nus ir vai­di­lu­tes. Tie­sa, šian­dien ąžuo­ly­nai su vai­di­lu­tė­mis pri­mirš­ti, juos pa­kei­tė bai­mės dėl že­mės par­da­vi­mo ir li­to at­si­sa­ky­mo.

Jei bū­tu­me są­ži­nin­gi, tu­rė­tu­me pri­pa­žin­ti, kad per Ne­prik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį dau­giau­sia klai­dų pa­da­rė­me pa­tys, o ne ko­kios nors di­rek­ty­vos iš Briu­se­lio. Ma­nau, kad že­mės pa­ver­ti­mas kil­no­ja­muo­ju tur­tu at­ne­šė daug ne­tei­sy­bės, rub­li­nių in­dė­lių kom­pen­sa­vi­mas ir­gi ne­bu­vo ra­cio­na­lus veiks­mas. Ka­žin ar pats ge­riau­sias bū­das bu­vo pa­si­rink­tas ir įvei­kiant pa­sku­ti­nę kri­zę. Pjo­vėm pen­si­jas, so­cia­li­nes iš­mo­kas, sko­li­no­mės bran­giai, bet iš­di­džiai. Tuo metu bro­liai lat­viai pa­si­rin­ko kiek ki­to­kį ke­lią. Kas pa­siel­gė pro­tin­giau, ma­ty­sis iš lai­ko pers­pek­ty­vos.

Sa­vęs de­rė­tų pa­klaus­ti, ar pro­tin­gai ir ra­cio­na­liai pa­si­nau­do­jo­me ES fi­nan­si­ne par­ama. Kar­tais at­ro­do, kad di­džią­ją jos da­lį įsi­sa­vi­no­me, užuot pro­tin­gai in­ves­ta­vę, ne­abe­jo­ju, jog ne­ma­žai jos tie­siog pa­vo­gė­me. Ko­dėl vi­sos by­los dėl ne­tei­sė­to ES par­amos lė­šų pa­nau­do­ji­mo pa­si­bai­gė nie­kuo, man yra mįs­lė.

Kar­tais į iš ES at­ke­liau­jan­čius pi­ni­gus žiū­ri­me lyg į sve­ti­mus, ma­tyt, iki ga­lo dar ne­sup­ra­to­me esan­tys šios są­jun­gos na­riai. To­dėl šiau­šia­mės ir bam­ba­me su­si­dū­rę su mums ne­pa­tin­kan­čiu kai ku­rių ver­ty­bių ver­ti­ni­mu, užuot pa­ban­dę dis­ku­tuo­ti, keis­ti ir to­bu­lin­ti pa­čią ES.

Perž­vel­gus, kiek mū­sų ži­niask­lai­da dė­me­sio ski­ria nau­jie­noms iš Briu­se­lio, kaip van­giai ir nuo­bo­džiai vyks­ta rin­ki­mai į Eu­ro­pos Par­la­men­tą, ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad dar ne­su­vo­kė­me sa­vo su­grį­ži­mo svar­bos.

Guo­džia tai, kad per tuos de­šimt me­tų vis dėl­to žings­nia­vo­me spar­čiai. Lie­tu­va kei­čia­si ir mo­der­nė­ja, tam­pa ne­at­sie­ja­ma Eu­ro­pos da­li­mi, o jau­no­ji kar­ta au­ga lais­va pa­ti kur­ti sa­vo at­ei­tį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close