captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Gal Europa ir ne fontanas, bet tai geriausia, ką galėjome gauti

Dešimt Lietuvos metų Europos Sąjungoje prabėgo kaip viena diena. Ar pasvarstome kada, ko Lietuvoje nebūtų be narystės ES?
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Dešimt Lietuvos metų Europos Sąjungoje prabėgo kaip viena diena. Ar pasvarstome kada, ko Lietuvoje nebūtų be narystės ES?

Kai kurie lietuviai taip įsijautė į Europos kritikų rolę, jog kartais atrodo, kad jie į Europą atėjo ne iš pilkos posovietinės šalies, o kažkas juos pagrobė iš auksinėje prabangoje ir Dievo teisingume skendinčių sultono rūmų ir įkišo į tą baisią ES galerą.

Taip, Europos Sąjunga nėra pieno upė aukso krantais. Taip, Europoje per daug biurokratijos, paklodės tąsymo iš Šiaurės į Pietus, iš Rytų į Vakarus, ir atgal. Taip, Europa tapo abejinga savo krikščioniškoms šaknims ir, negana to, Europa dar ir pernelyg prorusiška.

Daug ką būtų galima prikišti Europos Sąjungai. Tačiau prikaišiodami neturėtume pamiršti vieno dalyko. Sakydami, kokia bloga Europa, mes automatiškai varome ant Lietuvos. Nes Lietuva jau dešimt metų yra ne šalia Europos Sąjungos, kaip kažkada aiškino per klaidą į Seimą patekęs buvęs kolchozo pirmininkas, o pati yra Europos Sąjunga.

Laikas jau būtų tai įsisąmoninti.

Be narystės Europos Sąjungoje, negalėtume kada panorėję skraidyti į Londoną, Romą ar Gran Kanarią ir dar už mažesnę kainą, nei kainuoja degalai kelionei automobiliu iš Vilniaus į Ylakius.

Jei kas nors sako, kad bevizė erdvė, kuriai priklauso Lietuva, yra niekis, tegu pasikalba jis su ukrainiečiais, kurie kraują Maidane liejo ir už tai, kad nereikėtų daugiau stovėti kilometrinėse vizų eilėse ne tik prie ambasadų, bet ir pasienyje.

Jei ne narystė Europos Sąjungoje, tikrai nebūtų tiek sutvarkytų kelių ir pakelių, kurios šiandien jau beveik nebesiskiria nuo Vokietijos ar Prancūzijos.

O ar turėtų ūkininkai tiek milijonus kainuojančių traktorių ir kombainų, jei ne Europa, kuri padengia pusę jų kainos?

Jei ne narystė ES, kasmet po du kartus tie patys ūkininkai, tik visiškai suvargę ir su dar labiau suvargusiais „bielorusais“ blokuotų kelius, reikalaudami tai poros papildomų centų už pieno litrą, tai už grūdus. Narystė taip nuramino ūkininkus, kad jau užaugo karta, kuri nebežino, kas yra kelių blokados.

Jei ne Europa, valstybės biudžetas kasmet būtų 9 mlrd. litų mažesnis nei dabar.

Tad jei kam atrodo, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje yra tik baisi neteisybė, atimkite iš mokytojų, gydytojų, policininkų ir kitų valstybės tarnautojų kas trečią litą, ir pabandykite įsivaizduoti, į ką dabar būtų panaši Lietuva.

Pagaliau jei Lietuva nebūtų ES narė, ką tada kranksėtų, kur šalininkų rastų tokios politinės ypatos kaip Gražulis ar Panka ir kvadratiniu lizdiniu būdu Rusijos propagandos dauginami tautiniai putinofilai?

Jei būtume bet kiek teisingi, turėtume pripažinti, kad labiausiai tuos dešimt metų mums kliudė ne Briuselio biurokratija, ne tai, kad Europa per daug nutolo nuo Dievo (tarsi mes, lietuviai, būtume arčiau Dievo nei vokiečiai ar prancūzai), o tai kad dar nesame tikri europiečiai, kad pernelyg dažnai net pabrėžtinai norėjome dėtis ir dėjomės barbarais – netgi didesniais, nei esame iš tikrųjų.

Svarbiausias Europos reikalavimas – laikytis procedūrinės demokratijos, kitaip tariant, Konstitucijos ir įstatymų – daugeliui iš mūsų ir po dešimties metų narystės ES tebeatrodo kaip Misija neįmanoma.

„Turime išmokti dirbti, stovime prieš amatų mokyklos duris, virš kurių parašyta „Europos Sąjunga“, – taip prieš pat Lietuvai atveriant ES duris tautos uždavinį pavaizdavo istorikas E. Gudavičius.

Galima, žinoma, ir nesimokyti. Prievartos Europoje nėra. Galima net atsitverti nuo Europos ir toliau smaksoti į rusiškai staugiantį Kremliaus propagandinį televizorių. Ir tapti tokiu pat piktu bei nelaimingu atsilikėliu, kokiu paverstas Rusijos žmogus.

Nėra ko slėpti – ne tik Maskva – kai kas ir Lietuvoje labai norėtų būtent tokios Lietuvos – atsilikusios ir piktos ant ją priglaudusios Europos.

Pagal metus jau baigiame Europos mokyklą, laikas būtų dirbti. Vadinasi, ir nuo mūsų priklauso, kokia ta Europa bus ateity? Ar ji apskritai išliks, susidūrusi su išorine ir vidaus barbarybe, kurios recidyvų pernelyg daug matome Lietuvoje net ir po dešimties metų narystės.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...