captcha

Jūsų klausimas priimtas

Giedrius Kuprevičius. Velykų sluoksniai

Velykos yra tokia šventė, kuri šiandien turi tris sluoksnius – religinį, meninį ir reklaminį. Pabandysiu pasamprotauti, kokie jie. Bažnyčia, kaip institucija, yra labai aiškiai išdėsčiusi šv. Velykų esmę: tai svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį.
R. Vilimo (BFL) nuotr.
R. Vilimo (BFL) nuotr.

Velykos yra tokia šventė, kuri šiandien turi tris sluoksnius – religinį, meninį ir reklaminį. Pabandysiu pasamprotauti, kokie jie.

Bažnyčia, kaip institucija, yra labai aiškiai išdėsčiusi šv. Velykų esmę: tai svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu, svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmės.

Iš pirmo žvilgsnio gana aiški doktrina nėra jau tokia paprasta ir greitai suvokiama. Vien sekmadieninis vizitas į bažnyčią ar Velyknakčio šventų Mišių stebėjimas per televizorių tėra bažnytinio vyksmo, liturgijos iliuzija, virtuali bendrystė su Velykų paslaptimi ir idėja. Tikriausiai būsiu pabartas, bet pasakysiu, kad daugelis save vadinančių krikščioniais Velykų esmę tik imituoja, atlieka tam tikrą paprotinį ritualą, palikdami vietos kitiems mano išvardintiems sluoksniams.

Net Velykų giesmės dabar skamba kaip dainos, o jas palydinti gitara, dažnai pakeitusi tradicinius, vis dažniau nebeveikiančius bažnyčios vargonus, suteikia velykinėms giesmėms festivalio bruožų. Kas dabar ras laiko ir jėgų skverbtis į tikrąsias Velykų prasmes ir tiesas, kuriose slypi daugybė labai svarbių žmogiškosios prigimties esybių.

Viena jų – progresyviai mąstančios sąmonės formavimas. Mūsų religijotyros filosofas Antanas Maceina, tiesiogiai neįvardindamas Velykų, fundamentaliame traktate „Religijos filosofija“ kalba apie trimatį Dievą – kaip neasmeninę tikrovę, kaip kitą Aš ir kaip manąjį Tu. Galėtume valandų valandas tęsti šių klausimų nagrinėjimą, džiaugtis atsakais ir naujų, dar sudėtingesnių klausimų pradžiomis. Tačiau vis nėra laiko, o gal ir noro, drąsos, o gal ir pasiruošimo stinga, nėra poreikio. Kas jį sužadins?

Čia galėtume kviesti talkon antrąjį sluoksnį – meną. Juk menininkai Velykų temai paskyrė daug savo kūrinių, rodė ir gvildeno šią temą įvairiausiais rakursais – nuo dar pagonybės ženklais pažymėtų pavasario filosofiją išreiškiančių giesmių ir šokių, nuo tautinės poezijos ir mitų, nuo didžiosios paslapties ir didžiosios naujienos sklendimo iki didingų Giovanni Gabrieli, Johanno Sebastiano Bacho kantatų džiugesio, Richardo Wagnerio operos „Parsifal“ ar Pietro Mascagni „Velykų himno“ iš operos „Cavalleria Rusticana“. O dailė, o poezija? Kiek galingų kūrinių rastume šių menų aukso fonduose? Tačiau kas juos žino, kam jų reikia?.. Greičiau tik žinome, girdėjome pavadinimą, bet ne pačią muziką, o jei ir girdėjome, tai ar išgirdome?

Pasaulis tampa vis primityvesnis, paikesnis, ir mums atrodo, kad taip gyventi lengviau, paprasčiau. Tuomet telieka tik pelno bei išlaidų klausimas. Velykos pereina į trečią sluoksnį – reklaminį. Atrodo, šioje srityje mes dabar labiausiai pasiekę: Velykų nuolaidos, Velykų išpardavimas, Velykų akcijos, Velykų loto ir dar gausybė visokių viliojančių pramogų bei priemonių. Velykos tapo puikia proga pagyvinti verslą, reanimuoti pop kultūros siautulyje išvargintas televizines  žvaigždeles, po Velykų ženklu pažaisti visokiomis rinkliavomis ir pažadėliais.

Į reklamos akiratį patekusios Velykos tapo privaloma sezoninio biznio dalimi, seniai nieko bendra neturinčia nei su religiniu, nei su meniniu turiniu. Demokratinėje visuomenėje neturiu teisės bakstelti pirštu, kuris iš tų trijų sluoksnių vertesnis ar gilesnis. Kiekvienas galime pasirinkti. Ir pasirenkame. Tik dėl vieno baugu – kai vyksta sluoksnių konkurencija, krinta kainos. Tuomet skaudžiausia pripažinti, kad vyksta ne šiaip koks eilinis išpardavimas, o kažkas daug rimčiau – šv. Velykų nukainojimas.

Šis neilgas komentaras tai lyg koks tęsinys mano paties ginčo su savimi – kur esu, apie ką ir kaip mąstau, ką švenčiu ir kodėl man tos šventės būtinos. Su anūkais ridendamas margučius savyje bandysiu būti ramus: Velykos turi tik vieną sluoksnį – nesibaigiantį sielos ir kūno atgimimą. Su kuo ir pasveikinkime vieni kitus.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.   

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...