captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rūta Šlapkauskaitė. Apie partizanus ir protezinę atmintį: A. Šileikos romanas „Pogrindis“

Pratarmėje Gustave`o Flaubert`o romanui „Buvaras ir Pekušė“ XX a. prancūzų rašytojas Raymondas Queneau yra pastebėjęs: „Kiekvienas puikus literatūros kūrinys yra arba „Iliada“, arba „Odisėja“. Retas kitas kritinis pastebėjimas taip grakščiai drauge išreiškia komplimentą kūrybinei vaizduotei ir primena skolą literatūrinei tradicijai.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Pratarmėje Gustave`o Flaubert`o romanui „Buvaras ir Pekušė“ XX a. prancūzų rašytojas Raymondas Queneau yra pastebėjęs: „Kiekvienas puikus literatūros kūrinys yra arba „Iliada“, arba „Odisėja“. Retas kitas kritinis pastebėjimas taip grakščiai drauge išreiškia komplimentą kūrybinei vaizduotei ir primena skolą literatūrinei tradicijai.

Ši R. Queneau išmintis, mano galva, galioja ir kanadiečių rašytojo Antano Šileikos romanui „Pogrindis“. Homeriškieji pėdsakai čia atveria meninį istorinio žvilgsnio akiratį, liudijantį autoriaus dėmesingumą ne tik vieno žmogaus likimui, bet ir visos priespaudą patyrusios tautos istorijai. Nelyginant metraštininkas, A. Šileika apmąsto politinės kovos kainą karo nuniokotame pasaulyje, kartu ieškodamas žodžių, atkuriančių istorinius senojo pasaulio metmenis.

„Pogrindis“ – trečias romanas, kuriame autorius atsigręžia į Lietuvą, savo paties kultūrines ištakas. Pernai susitikime su Vilniaus universiteto studentais rašytojas minėjo, kad romaną derėtų skaityti kaip paskutinę trilogijos, į kurią dar įeina apsakymų ciklas „Pirkiniai išsimokėtinai“ bei romanas „Bronzinė moteris“, dalį. Pirmoji trilogijos knyga taip pat netrukus pasirodys lietuvių kalba. Tačiau kitaip nei apsakymų cikle, kuris buvo nominuotas Stepheno Leacocko apdovanojimui už humorą, tiek romane „Bronzinė moteris“, tiek „Pogrindyje“ autorius išlaiko geliančią rimtį: čia nebėra apsakymuose vyraujančios ironijos, imigrantiško gyvenimo farso; Lietuva A. Šileikos romanuose – mito ir kraujo kraštas. Nenuostabu, kad „Pogrindis“ – romanas, pasakojantis apie partizanų judėjimą ir poetiškai interpretuojantis Juozo Lukšos-Daumanto istoriją, – tapo karštų diskusijų objektu 2013 m. Vilniaus knygų mugėje. Lietuvos skaitytojams šis grožinis tekstas primena apie neužsitraukusius atminties randus, gilias žaizdas tautinėje sąmonėje.

Į senojo pasaulio praeitį nukreiptas žvilgsnis – išskirtinis dėmuo postmodernioje kanadiečių literatūroje. XX a. antrojoje pusėje rašytojų susidomėjimas istorinėmis patirtimis suintensyvėjo tiek, kad, išleidus Leonardo Coheno „Žavius nevykėlius“, Timothy Findley romaną „Karai“ ir George`o Boweringo romaną „Degantis vanduo“, literatūrologė Linda Hutcheon prabilo apie pakitusį menininko santykį su istorine tikrove, kurį ji nusakė „istoriografinės metaliteratūros“ terminu. Postmodernūs istoriniai romanai, pasak L. Hutcheon, skaitytojų dėmesį nukreipia į patį rašymo/pasakojimo procesą, taip atskleisdami istoriografijos giminystę literatūrai. Iš čia ir postmodernus įtarumas istorinei tiesai bei dažnas piktnaudžiavimas polinkiu į reliatyvumą.

Tačiau A. Šileikos romane į praeitį atsigręžiama ne tam, kad būtų supriešintos skirtingos įvykių interpretacijos ar sureikšmintas ideologinis istorinio diskurso pamatas: „Pogrindyje“ ieškoma naujo pasitikėjimo istoriografija ir atminties perdavimu net per Atlantą. Ne veltui romano pabaigoje pagrindinio veikėjo partizano Luko sūnus, gyvenantis Kanadoje, 1989 m. atvyksta į Lietuvą susitikti su broliu, apie kurį nieko iki tol nežinojo. Šis simbolinis susitikimas teikia pažadą ne tik šeimyniniam susitaikymui, bet ir tautos likimui – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Priekaištus, jei tokių būtų, dėl to, kaip romane interpretuojamos pokario Lietuvos realijos, paliksiu istorikams. Vertėtų nepamiršti, kad A. Šileika – angliškai rašantis Kanados autorius, tad ir „Pogrindis“ visų pirma skirtas skaitantiems anglų kalba, o tai reiškia skaitytojams, kuriems Lietuvos partizanų istorija tebėra terra incognita. Tai liudija ypatingą romano reikšmę perteikiant lietuviškas istorines patirtis skaitytojams, kuriems partizanų kovos – ne tik istoriškai, bet ir kultūriškai svetimi reiškiniai. Kaip prisiminimais besiremiantis tekstas, A. Šileikos romanas perteikia tai, ką kultūrologė Alison Landsberg vadina „protezine atmintimi“ – meninę struktūrą, generuojančia prisiminimus apie išgyvenimus, kurių nepatyrėme. Susitelkdamas ties tragiška partizanų meilės istorija, A. Šileika drauge pasakoja ir apie bendražmogiškas patirtis, ir apie istorinio momento nulemtus valstybinės reikšmės įvykius. Jusles žadinančiais, kinematografiškais aprašymais romanas apeliuoja ne tik į skaitytojų savimonę, bet ir į empatijos jausmą: sovietinės priespaudos nepatyrusios sąmonės įgalinamos suvokti kraujo tiesą, kurią slepia Lietuvos miškai, lygumos ir pelkės.

Neretai sakoma, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos literatūra nebetiki herojais. Tačiau „Pogrindžio“ Lukas – jaunas intelektualas, savo gyvenimą aukojantis dėl meilės moteriai ir meilės gimtajam kraštui, – artimesnis Homero kovotojams nei Ernesto Hemingway „prarastiesiems“. Galbūt jam, kaip ir kai kuriems kitiems romano veikėjams, trūksta psichologinės gelmės, tačiau jo tragišką heroizmą nusako egzistenciniai pasirinkimai, o ne vidiniai monologai. Politinių ir ekonominių krizių persmelktame nūdienos pasaulyje tokie pasirinkimai palaiko tikėjimą žmogumi ir amžinojo sugrįžimo ratu.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...