captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Apie jį ir ją susvetimėjusiame pasaulyje (filmo recenzija)

„Oskaru“ už geriausią scenarijų apdovanoto naujausio Spike`o Jonze`o filmo „Ji“ dėmesio centre – nekonvencinė meilės istorija.
Filmo kadras.
Filmo kadras.

„Oskaru“ už geriausią scenarijų apdovanoto naujausio Spike`o Jonze`o filmo „Ji“ dėmesio centre – nekonvencinė meilės istorija.

Režisierius S. Jonze`as didžiausio pripažinimo sulaukė savo dviem gana ekscentriškais filmais: „Būti Džonu Malkovičiumi“ ir „Adaptacija“ (abiejų filmų scenarijų parašė vienas įdomiausių Holivudo scenaristų Charlie`is Kaufmanas). Po jų jis ėmėsi legendinės vaikų knygos „Kur slypi pabaisos“ (angl. „Where the Wild Things Are“, autorius Maurice`as Sendakas) ekranizacijos. Ir tik su naujausiu savo filmu „Ji“ išbandė savo jėgas ir kaip originalaus scenarijaus kūrėjas. Ir neapsiriko. Filmas ne tik gavo „Oskarą“ už geriausią scenarijų, bet ir tarp kino kritikų buvo nuolat linksniuojamas kaip vienas geriausių 2013 metų filmų.

„Ji“ mus nukelia keletą dešimčių metų į ateitį, į futuristinį Amerikos miestą, kurio peizažas sukonstruotas pasitelkus Los Andželo, Šanchajaus ir šiek tiek kompiuterio generuotų vaizdų. Tačiau visa ši ateitis nė kiek neprimena paprastai moksinės fantastikos žanro filmams būdingos ateities vizijų: pokytis yra minimalus, skirtumas nuo mūsų kasdienio pasaulio atsiskleidžia tik detalėse, todėl šis pasaulis visiškai įtikinantis. Nesunku įsivaizduoti, jog po kelių dešimčių metų mes dar labiau įniksime į technologijas, kurios vis labiau lengvins mūsų kasdienę rutiną ir tuo pačiu vis labiau komplikuos žmogiškuosius santykius.

Šioje pastelinėmis spalvomis nuspalvintoje ateityje (tokia paletė dominuoja filme: nuo namų interjerų iki personažų aprangos) pagrindinis herojus yra Teodoras Tvomblis (akt. Joaquinas Pheonixas). Neseniai išsiskyręs su žmona Katerina (akt. Rooney Mara), Teodoras dirba firmoje „Gražiai ranka parašyti laiškai“, kurioje kuria laiškus žmonėms, nesugebantiems išreikšti savo jausmų. Tačiau panašu, kad sėkmingai padėdamas kurti kitų žmonių intymius išgyvenimus, savo privačiame pasaulėlyje jis pats yra kankinamas panašių problemų. Teodoras yra be galo vienišas, atsiribojęs nuo kitų žmonių. Kaip prisipažįsta vienintelei savo draugei Amy (kaip visada nuostabi Amy Adams), jis yra įnikęs į video žaidimus ir pornografiją.

Vieną dieną Teodoras nusiperka naują operacinę sistemą, evoliucionuoti gebantį dirbtinį intelektą, kuris sukurtas tenkinti jo poreikius. Ši sistema kalba moterišku balsu (ją įgarsina aktorė Scarlett Johansson) ir jos vardas Samanta. Neilgai trukus Teodoras įsimyli Samantą ir ši atsako tuo pačiu. Ir šio filmo didžiausias privalumas tas, kad ši iš pažiūros neįtikėtina meilės istorija pasirodo esanti itin įtikinanti. Pasitelkdamas ją, režisierius geba užčiuopti dabartinę mūsų visuomenės būseną, kuomet technologija valdo beveik kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą.

Didžioji dalis filmo svorio gula ant aktoriaus J. Pheonixo pečių. Neabejotinai vienas geriausių savo kartos Holivudo aktorių garsėja tuo, jog tiesiog paskęsta kiekviename savo vaidmenyje. Šįkart jam tenka dar didesnis iššūkis nei paprastai: kadangi šioje romantinėje istorijoje jo partnerė tėra balsas, J. Pheonixas ekrane dažnai lieka vienas. Negana to, pradedant jau pirmąja scena, kamera nevengia priartinti jo veidą stambiu planu. Taip sukuriama tokia intymi atmosfera, jog neretai apima jausmas, kad esame visai greta Teodoro, kad jis kalba mums.

Tokia neįprasta istorija veikia dar ir todėl, kad Samantos vaidmenį įkūnija puikiai pažįstama aktorė S. Johansson. Nors filme ji tėra balsas, kiekvienam žiūrovui šis balsas savaime atpažįstamas ir susiejamas su jos kūnu. Taip ji tampa realesnė ir kūniškesnė nei vien iš kompiuterio ekrano sklindantis balsas.

Ilgainiui Samantos ir Teodoro santykius ima komplikuoti aplinkinių reakcijos, būtinybė Teodorui susitaikyti su skyrybomis bei nuolatinė Samantos evoliucija, jai įgyjant patirties. Kitais žodžiais tariant, nors meilės istorija yra įvilkta į futurizmo audinį, savo šerdimi tai klasika dvelkiantis pasakojimas apie sudėtingus jo ir jos santykius.

Puikus scenarijus ir J. Pheonixo virtuoziškumas nėra vieninteliai filmo privalumai. Filmas įstringa dėl visa apimančios režisieriaus vizijos (nuo aktorių, dizaino iki kameros darbo ir garso takelio) bei žavi savo paprastumu. Tačiau jo užduodami klausimai nėra paprasti. „Ji“ – tai filmas, klausiantis apie šių dienų susvetimėjusios visuomenės būklę ir verčiantis susimąstyti, kur mes visgi judame toliau. Optimistinis scenarijus gali būti ne itin realus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...