captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. „Kino pavasaris“ 2014: į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

Ketvirtadienį Vilniuje jau 19-ąjį kartą prasidės „Kino pavasario“ kino fiesta, siūlanti net iš 247 filmų sudarytą programą. Kaip ir kasmet, festivalio organizatoriai siekia aprėpti kuo didesnę auditoriją, todėl filmų diapazonas išties platus: nuo lengvo pobūdžio komedijų ir „kulinarinių filmų“ iki kritikų palankumo sulaukusių darbų.
Kadras iš Hany Abu-Assado filmo „Omaras“.
Kadras iš Hany Abu-Assado filmo „Omaras“.

Ketvirtadienį Vilniuje jau 19-ąjį kartą prasidės „Kino pavasario“ kino fiesta, siūlanti net iš 247 filmų sudarytą programą. Kaip ir kasmet, festivalio organizatoriai siekia aprėpti kuo didesnę auditoriją, todėl filmų diapazonas išties platus: nuo lengvo pobūdžio komedijų ir „kulinarinių filmų“ iki kritikų palankumo sulaukusių darbų.

Čia pateikiame keletą rekomendacijų, kurias verta turėti omenyje, prieš susidarant savo asmeninę programą. 

Pirmasis filmas, į kurį norėtųsi atkreipti ypatingą dėmesį, yra lietuvių režisieriaus Igno Jonyno ilgametražis debiutas „Lošėjas“. Deja, Vilniaus žiūrovams ši rekomendacija vargiai pasirodys vaisinga, nes filmas, kuris dalyvauja „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – Nauji Vardai“, sostinėje bus parodytas vos sykį ir, kaip skelbia festivalio puslapis, į jo seansą bilietų jau nėra. Kita vertus, kauniečiai vis dar turi šansą šį filmą išvysti vienintelio seanso jų mieste metu.

Itin sėkmingai keliaujantis po tarptautinius kino festivalius I. Jonyno „Lošėjas“ Lietuvos kino teatrų repertuarus pasieks tik šių metų rudenį. Filme pasakojama apie paramediką Vincentą, kuris yra aistringas lošėjas. Siekdamas susidoroti su skolomis, jis imasi makabriško žaidimo: kartu su kolegomis imasi statyti už tai, kurie pacientai išgyvens, o kurie mirs. Netrukus likimas Vincentui pateikia moralinę dilemą, kuomet teks pasirinkti – žaidimas arba meilė. Kada paskutinį sykį girdėjote apie lietuvišką vaidybinį filmą su tokiu intriguojančiu scenarijumi? (Parašytas režisieriaus kartu su filosofu Kristupu Saboliumi.) Aš irgi nepamenu.  

„Kino pavasario“ programos sekcijoje „Meistrai“ šiais metais net 18 filmų, tarp kurių ryškiausiai dėl skandalų spindi naujausias režisieriaus Larso von Triero darbas „Nimfomanė“. Būtų džiugu, kad Lietuvoje vos neuždraustas filmas visgi neužgoštų ne tokia puikia reklamine kampanija pasižyminčių kūrinių.

Honkongo režisieriaus Wong Kar-wai filmas „Didysis meistras“ buvo įtraukas dar į praeitų metų festivalio programą, bet paskutinę minutę jo rodymas buvo atšauktas. Šį kartą režisierius imasi jam gana neįprasto žanro ir pasakoja apie legendinį kunfu kovos meistrą Ip Maną (jį vaidina nuolatinis režisieriaus aktorius Tony Leungas). Už šį filmą, kurį ne vienas kritikas įvardino kaip vizualinę poeziją, kino operatorius Philippe`as Le Sourd`as buvo nominuotas „Oskarui“.

Festivalio metu bus parodyti net du Taivano režisieriaus Tsai Ming-liango filmai: „Benamiai šunys“ ir „Kelionė į Vakarus“. Pirmasis kūrinys, Lietuvoje jau rodytas Tarptautinio Kauno kino festivalio metu (tuomet jis vadinosi „Paklydę šunys“), 2013 m. Venecijos kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Filme pasakojama apie visuomenės paraštėse atsidūrusią šeimą: tėvą ir du vaikus. Tačiau iš tikrųjų režisieriaus dėmesio centre yra vienatvės, susvetimėjo ir nesusikalbėjimo temos. Filmas yra itin lėtas ir kontempliatyvus, todėl reikalauja tam tikro nusiteikimo. Bet pasiryžusių laukia išties išskirtinė kino patirtis.

„Kelionė į Vakarus“ yra dokumentinis filmas, pratęsiantis režisieriaus kelerius metus kuriamą ciklą „Vaikščiotojas“. Šiame filme budistinį vaikčiojimo ritualą atliks budistų vienuolis ir aktorius Denisas Levant`as („Šventieji motorai“).

Kitas itin svarbus „Kino pavasario“ filmas taip pat atkeliavo iš Tolymųjų Rytų – tai kinų režisieriaus Jia Zhangke darbas „Nuodėmės prisilietimas“. Filme keturios istorijos – savotiškas šiuolaikinės Kinijos portretas, kurių centre – smurto protrūkis. Filmas paremtas tikrais Kinijoje įvykdytais nusikaltimais. 2013 metų Kanų kino festivalyje šis filmas apdovanotas už geriausią scenarijų, o jo pavadinimas buvo vienas iš dažniausiai minimų įvairiose kritikų apklausose apie geriausius 2013 metų filmus.

Nuo Tolimųjų Rytų kino pamažu dėmesys krypsta prie Artimųjų Rytų. Iš šio regiono į programą pateko net trys svarbūs filmai. Visų pirma, tai Palestinos režisieriaus Hany Abu-Assado prieštaringai vertinamas, „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas nominuotas, Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ programoje specialiuoju prizu apdovanotas „Omaras“. Filme pasakojama apie Palestinos kovotoją, kuris priverstas šnipinėti Izraelio policijai.

„Metų atradimų“ sekcijoje galima atrasti Izraelio režisieriaus Yuvalio Adlerio debiutinį filmą „Betliejus“, kuris nagrinėja gana panašią temą kaip ir Palestinos režisieriaus darbas. Jo centre – slaptosioms Izraelio tarnyboms dirbačio Razi ir jauno informatoriaus iš Palestinos Sanfuro santykiai. Filmas įvertintas Venecijos kino festivalyje.

Kito Izraelio režisieriaus Ari Folmano „Kongresas“ Izraelio ir Palestinos konfliktą palieka užnugaryje ir imasi Holivudo požiūrio į senstančias aktores kritikos. Pagrindinė filmo herojė aktorė – Robin Wright – čia vaidina pati save. Dėl to, kad nebegauna daugiau įdomių vaidmenų, ji priversta pasirašyti dvidešimties metų sutartį su studija „Miramount“, kuri pasiūlo nuskenuoti jos kūną ir paversti moterį visuomet jauna virtualia aktore. Tačiau tokio sprendimo pasekmės pasirodo sunkiai numatomos. 2013 m. Europos kino akademija šį filmą pripažino geriausiu animaciniu filmu. Sunku pasakyti, ko galima tikėtis iš šio filmo, tačiau paskutinis Ari Folmano darbas „Valsas su Baširu“ buvo pritrenkiantis ir atskleidė netikėtas animacijos galimybes.

Svarbiausias 2013 m. Argentinos filmas – Lucia Puenzo „Vakolda“ – intriguoja savo tema. Jame pasakojama tikra istorija apie argentiniečių šeimą, kuri gyveno su Aušvico „Mirties angelu“ Josefu Mengele, nežinodami jo tikrosios tapatybės, ir merginą, kuri pamilo šią vieną žiauriausių istorijoje asmenybių.

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleistas rusų rašytojo Aleksejaus Ivanovo romanas „Geografas gaublį pragerė“. Tai pasakojimas apie ne itin sėkmės lydimą mokytoją Viktorą Služkiną, kuris susidūria su žmonos neištikimybe, mokinės meile ir kitais itin gyvenimiškais sunkumais, kuriuos bando spręsti alkoholiu. Šis romanas šiais metais sulaukė ir kino ekranizacijos, kurios autorius – režisierius Aleksandras Veledinskis. Tai vienas svarbiausių 2013 m. Rusijoje sukurtų filmų.

Ir pabaigai – tiesiog būtina pasižiūrėti bent vieną filmą iš Aleksejaus Germano (1971 –2014) retrospektyvos. Šis išskirtinis rusų režisierius yra tiesiog kino legenda. Per visą savo kūrybos laikotarpį jis tesukūrė penkis filmus (paskutinį „Sunku būti Dievu“ jis kūrė net 11 metų), tačiau yra laikomas viena svarbiausių Rusijos kino figūrų. („Mano draugas Ivanas Lapšinas“ 1987 m. buvo išrinktas geriausiu visų laikų filmų Sovietų Sąjungoje.)

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...