captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar galime Italijai palinkėti Lietuvos sėkmės?

Šioje užsienio spaudos apžvalgoje mesime žvilgsnį į Italiją – ne todėl, kad ji, labai skirtingai nuo Lietuvos, ir dabar yra kažkaip šiltai romantiška, ir ne dėl to, kad bent jau nuo prezidento Smetonos laikų Italija ir Lietuva vis tik žiūri viena į kitą su didele simpatija. Tai kodėl?  
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šioje užsienio spaudos apžvalgoje mesime žvilgsnį į Italiją – ne todėl, kad ji, labai skirtingai nuo Lietuvos, ir dabar yra kažkaip šiltai romantiška, ir ne dėl to, kad bent jau nuo prezidento Smetonos laikų Italija ir Lietuva vis tik žiūri viena į kitą su didele simpatija. Tai kodėl?   

Dėl to, jei dar neaišku, kad vienu politiniu atžvilgiu šiodvi šalys labai skiriasi. Lietuva visai stabili, o Italijoje jau 65-ąjį kartą iš eilės po Antrojo pasaulinio karo keičiasi vyriausybė. Žinoma, stabilumas ne visada geras dalykas.

Kai, kalbant apie laikus po karo, Lietuvą keturis dešimtmečius stabiliai valdė Sniečkus ir Griškevičius, nieko pozityvaus. Aišku, valdė ne jie, o Maskvos politinis biuras, bet visa ta stabili sistema vis tiek sugriuvo, ir po to Lietuva ne tik įstojo į NATO bei Europos Sąjungą, bet ir su pastarąją kartu sprendžia Europos bei savo likimą.

To Tarybų Sąjungoje Lietuva niekada negalėjo daryti. Todėl Lietuva su visa Europa ir žiūri susirūpinusi į Italiją, nes nerimą kelia nemaloni tiesa, kurią išreiškė šiaurinės Vokietijos dienraštis „Neue Osnabrucker“, kad „jeigu Italijoje dėl ko nors galima pasitikėti, tai tik dėl vyriausybės krizių“.

Ir būtent „vos po dešimties mėnesių valdžioje ministrą pirmininką Enrico Lettą nuvertė vienas prasišokėlis iš jo paties partijos.

„Kas manė, jog ūkiškai labai susilpninta šalis galų gale sutelks visas savo jėgas į ekonominių problemų sprendimą, turės nusivilti. Ne reformos stovi politinės dabotvarkės viršuje, o galios žaidimai“, – rašė Osnabriuko dienraštis šeštadienį, dar pridurdamas, jog tai „nepanašu į krizės valdymą“.    

Tačiau ne visi spaudos balsai tokie pesimistiški. Pasak Diuseldorfo dienraščio „Rheinische Post“, „dėl savo neįprasto pasirodymo viešumoje ir dėl institucijoms rodomos savo nepagarbos“ tasai prasišokėlis, Matteo Renzi, „tarp žmonių randa labai daug pritarimo. Šį privalumą jis dabar gali išnaudoti“.

„Jis šiuo metu vienintelis Italijos politikas, kuris iš nusivylusių žmonių daugumos dar gali pareikalauti aukojimosi. Už M. Renzį, be to, kalba ir tai, kad jis per keletą savaičių sukūrė kompromisinį reformos planą, kaip pakeisti balsavimo įstatymą. Jo pirmtakams tai nepasisekė net per dešimt metų.

Žinoma, čia jam padėjo Silvio Berlusconi – bet ir šiuo atveju M. Renzi neturi skrupulų“, – rašė Diuseldorfo laikraštis.

O Miunchene leidžiamas dienraštis „Suddeutsche“ teigė, kad „jaunasis, pašėlęs M. Renzi, prisistantis kaip naujasis vyras, išsikovojo valdžią su rūmų intriga, primenančia Giulio Andreotti laikus. Gal jis prisimena G. Andreotti teiginį: „galia nuvalkioja tik tą, kuris iš tiesų jos neturi“.

„Kiekvienu atveju ant jaunojo politiko pečių užkrito milžiniška atsakomybė, tačiau jo tvirtas ego jam padės ją išnešti“, – rašė Pietų Vokietijos laikraštis.

Vis dėlto, nors kitas dienraštis „Frankfurter Rundschau“ ir prakalbo apie „šansą Italijai“, jis toliau rašė, kad daug žmonėms prižadantis M. Renzi žino, jog „jam teks valdyti su ta pačia nesaugia ir trapia dauguma, kaip ir jo pirmtakui. Tai jį gali greitai sumalti. Geriausiu atveju jam pasiseks italams parodyti naujas perspektyvas. Tai pati svarbiausia sąlyga pokyčiams“.

Girdėjome porą truputį viltingesnių laikraščių balsų, tačiau Berlyno „Tagesspiegelis“ ant italų galvų tuoj pat užpylė šaltą dušą, rašydamas: „jie vėl bėgioja paskui vyrą, kuris save vaizduoja „stipriu“. Jie pamiršta, kad solistas niekada negali visos šalies išgelbėti“.   

Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ savo sekmadienio laidoje rašė, jog „tie, kas tikėjosi, jog reikia pašalinti tik seną blogietį S. Berlusconi, ir viskas bus gerai, nesuvokė itališkosios ligos apimties ir stiprumo“.

„M. Renzi yra jaunas, jis turi žavesio, įnešė šviežio vėjo į Florencijos provinciją ir miestą ir nori savo vidurio kairės partiją modernizuoti  Tony Blairo naujųjų leiboristų pavyzdžiu. Bet daugiau jo galimos sėkmės duomenų kaip ir nėra. O vis tiek jam reikia duoti šansą“, – teigė ir Ciuricho laikraštis. 

Pasak Amsterdamo dienraščio „Volkskrant“ „M. Renzi norės savo populiarumą išnaudoti greitoms reformoms, kurios italų ekonomiką turėtų vėl išjudinti“.

„Tačiau čia jis susiduria su problema. Jis turės reikalo su tais pačiais koalicijos partneriais, kurie ir jo pirmtaką Enrico Letta privertė leistis į prašvinkusius kompromisus“, – rašė Olandijos laikraštis.

Lotaringijos Meco miesto Prancūzijoje dienraštis „Republicain Lorrain“ teigė, jog „Italijos politikos vunderkindas turi veikti labai greitai, nes E. Letta vadovaujama vyriausybė buvo įstrigusi krizėn. Per ilgai jau laukta su ekonominėmis ir institucinėmis reformomis“.

„Tačiau Italijoje žingsnis nuo teorijos prie praktikos labai sunkus. Savo siūlomoms griežtoms reformoms M. Renzi pirmiausia turės rasti daugumą. O tai nebus taip paprasta, kaip jis galvoja“, – rašė Prancūzijos šiaurės rytų provincijos laikraštis.

Ačiū Dievui, nuo savęs pridursime, Lietuvoje vyriausybės formuojasi ne taip sunkiai ir nesikeičia taip greitai kaip Italijoje, o ir prie bedugnės mūsų šalis turbūt ne arčiau nei Italija. Dabar Lietuva, nors išorės ir vidaus pavojų lydima, vis tiek pamažėle stiebiasi į viršų.

Beje, Amerikos sostinės dienraštis „Washington Post“ taip pat teigė, jog M. Renzi „ne pirmas Italijos politikas, kuris savo postą pasiekia žadėdamas didelę, esminę reformą – tik tam, kad paskui pasiduotų savo šalies priskretusiems įpročiams ir specialiesiems interesams“.

„O vis dėlto, taupymo režimas beveik nieko neduoda, o neviltis vis daugiau italų verčia suprasti, jog kaita, net ir skausminga kaita, būtina. Jeigu naujajai vyriausybei pagaliau pavyks įvesti struktūrines reformas, tai galėtų turėti istorinio masto poveikį Italijai – ir Europai! Ir Roma pelnytųsi iš visiško likusios Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų palaikymo“, – rašė Vašingtono pagrindinis dienraštis.

Bet ar M. Renzi tikrai pavyks greitai įgyvendinti būtinas reformas, antradienį suabejojo ir Briuselio laikraštis „Standaard“, ir Romos „Repubblica“.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...