captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Mūsų išlaikytiniai

Artėjantys Respublikos Prezidento rinkimai suteikia progą labiau susimąstyti apie visuomenę ir valstybę kamuojančias problemas, nes apie jas ir jų sprendimo būdus kaip ir turėtų kalbėti kandidatai į aukščiausią valstybės postą. Juk kaip kitaip mes, rinkėjai, galėsime pasirinkti tinkamiausią, mūsų galva, kandidatą?
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Artėjantys Respublikos Prezidento rinkimai suteikia progą labiau susimąstyti apie visuomenę ir valstybę kamuojančias problemas, nes apie jas ir jų sprendimo būdus kaip ir turėtų kalbėti kandidatai į aukščiausią valstybės postą. Juk kaip kitaip mes, rinkėjai, galėsime pasirinkti tinkamiausią, mūsų galva, kandidatą?

Čia reikėtų daryti mažytę išlygą, primenant, kad mūsų piliečiai suteikia per daug reikšmės Prezidento institucijai, tikėdamiesi, kad žmogus, užimantis šį postą, gali daugiau, nei iš tikrųjų jis gali.

Savo ne taip seniai atkurtos valstybės istorijoje mes jau turime pavyzdžių, kaip stipri Seimo dauguma gali smarkiai sumažinti realias Prezidento galias ir jo dalyvavimą politikoje padaryti grynai formalų. Turiu galvoje prezidento Algirdo Brazausko ir Tėvynės sąjungos valdomo Seimo santykius.

Tačiau pasaulio istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai valstybės prezidentas inicijuoja reikšmingus posūkius tos šalies raidoje. Čia užtektų paminėti Mustafą Kemalį Atatiurką Turkijoje ir Charles de Gaulle Prancūzijoje. Gal būt šie pavyzdžiai, o gal paprasčiausias valdžios suasmeninimas sukuria per daug vilčių renkant šalies vadovą.

Šį kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimus, lemiančius visuomenės ir valstybės gyvenimą, priima daug veikėjų, tarp kurių Prezidento vaidmuo nėra jau toks reikšmingas.

Pradėkime nuo politikų, kuriuos mes renkame ir kuriems patikime bene didžiausią sprendimo galią. Nelabai svarbu, kaip kiekvienas mūsų vertiname dabartinę šalies būklę – labiau teigiamai ar labiau neigiamai. Svarbiau yra tai, kad nepamirštume tų, kurie priiminėjo sprendimus, lėmusius būtent tokią, o ne kitokią šalies padėtį. Sąmoningai nenoriu minėti konkrečių pavardžių, tačiau kiekvienas mūsų, bent kiek besidomintis politika, žino Seimo narius, dirbančius jame jau ne vieną ir ne dvi kadencijas, nors per kiekvienus parlamento rinkimus pasikeičia maždaug du trečdaliai parlamentarų. Paaiškinimai du. Pirmasis – kad kai kurie Seimo nariai laimi vienmandatėse apygardose ne vienerius rinkimus iš eilės. Antrasis – partijų elitas patenka į Seimą pagal sąrašą. Turime ne vieną Seimo narį, kuris niekada nėra laimėjęs vienmandatėje apygardoje.

Antroji įtakingų sprendėjų grupė – tai aukštieji valstybės tarnautojai. Jei politikus rinkėjai gali kažkiek nubausti (nors, kaip matome, partijų elitą nubausti sunku), tai aukštieji valstybės tarnautojai nuo rinkėjų valios niekaip nepriklauso, jų karjerą lemia jų pačių susikurtos taisyklės ir geri santykiai su politikais.

Trečioji įtakingų sprendėjų grupė – teisėjų luomo elitas. Paskutiniai Konstitucinio Teismo sprendimai rodo labai didelį šio teismo politinį vaidmenį, nes mūsų rinktiems politikams nelieka nieko kito, kaip tik vykdyti šiuos sprendimus. O kur tada politinė diskusija, be kurios neįmanoma demokratinė politika?

Šio komentaro apibendrinimas būtų toks. Mes, piliečiai ir mokesčių mokėtojai, savo pinigais išlaikome žmones, kurie priima sprendimus, liečiančius mūsų asmeninius gyvenimus, tačiau jei tie sprendimai mūsų netenkina, mes neturime praktiškai jokių priemonių ką nors pakeisti. Šiems žmonėms neegzistuoja jokios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, nes gaudami gerus ir labai gerus atlyginimus, kai kurie jų paduoda valstybę į teismą, kad atgautų per krizę sumažintus atlyginimus. O kas atiduos negautas algas žmonėms, kurie neteko darbo, kas kompensuos subankrutavusiems verslininkams? Kodėl kompensuojamos pensijos? Negi ir pensininkams krizės nebuvo? Ar turi ateitį valstybė, kurioje pensininkai svarbesni už kitas visuomenės grupes?

Valstybė negali gyvuoti be administracijos, tačiau labai jau krenta į akis tai, kad mūsų administratoriai – ir politikai, ir valdininkai, ir teisėjai – pirmiausia rūpinasi savimi, šiek tiek pamalonindami ir pensininkus, nes šie yra aktyvūs balsuotojai rinkimuose.

Paklauskime savęs – ar Lietuvos Prezidentas gali ką nors pakeisti šioje per 20 metų sukurtoje valdiškų pinigų dalijimosi sistemoje?     

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close