captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Gairės kovoje su skurdu

Pasauliui sunkiai kapstantis iš ekonominės krizės ir Davose susirinkus turtingų valstybių atstovams, ūkio politikos klausimai, ekonomikos reformavimas užima didžiulį žiniasklaidos dėmesį. Natūralu, kad ir dvasiniai vadovai – visų pirma Romos Katalikų bažnyčios galva – šiais klausimais ne tik netyli, bet ir pasako kartais visai nelauktų dalykų.

Pasauliui sunkiai kapstantis iš ekonominės krizės ir Davose susirinkus turtingų valstybių atstovams, ūkio politikos klausimai, ekonomikos reformavimas užima didžiulį žiniasklaidos dėmesį. Natūralu, kad ir dvasiniai vadovai – visų pirma Romos Katalikų bažnyčios galva – šiais klausimais ne tik netyli, bet ir pasako kartais visai nelauktų dalykų.

„Popiežiui Pranciškui paskelbus „Apaštalinį paraginimą“, susiformavo konsensusas, kad, štai, turime patį pažangiausią popiežių nuo to laiko, kai Jonas XXIII uždegė žalią šviesą II Vatikano susirinkimo reformoms“, – rašė publicistas Johnas Stoehras straipsnyje „Popiežiaus Pranciškaus iššūkis dešinei (ir kairei)“. Jį išspausdino žurnalas „American Conservative“.

J. Stoehras net pacitavo žymaus Amerikos dešiniųjų televizijos ir spaudos komentatoriaus Rusho Limbaugh Pranciškų kritikuojančius žodžius, kad popiežiaus paraginimas „tėra grynas marksizmas.“

Šį įspūdį sustiprino aną mėnesį viename Italijos laikraštyje paskelbtas interviu su popiežiumi, kuriame Šventasis Tėvas netiesiogiai ponui R. Limbaugh replikavo.

Klausiamas apie „ultrakonservatyviųjų“ riksmus, popiežius Pranciškus Turino dienraščiui „Stampa“ pasakė, kad „marksistų ideologija yra neteisinga. Tačiau savo gyvenime esu sutikęs daug marksistų, kurie yra geri žmonės, todėl aš nesijaučiu įžeistas“.

„Paraginime nėra nieko, ko nebūtų galima rasti socialinėje Bažnyčios doktrinoje. Aš kalbėjau ne techniniu požiūriu, aš tik bandžiau parodyti tai, kas vyksta. Vienintelė konkreti citata, kurią naudojau, buvo ta apie „nuvarvėjimo į apačią teorijas“/

Pasak šių teorijų, ūkio augimas, skatinamas laisvosios rinkos, neišvengiamai leis pasaulyje atsirasti daugiau teisingumo ir sumažins socialinę atskirtį. Pažadas buvo tas, jog stiklinei prisipildžius, bus perviršius, kuris nuvarvės vargšų naudai.

Vietoj to, išėjo taip, kad stiklinė prisipildo, ji vis didėja, bet vargšams nieko nenuteka. Tai – vienintelė nuoroda į specifinę teoriją.

Kartoju, aš nešnekėjau techniniu požiūriu, aš kalbėjau pagal Bažnyčios socialinę teoriją. O tai nereiškia būti marksistu“, – kalbėjo popiežius.

Taigi, tęsia J. Stoehras, „kol „ultrakonservatoriai“ šioje šalyje griežia dantimis dėl popiežiaus „marksistinio“ „Apaštalinio paraginimo“, Pranciškus primena mums, į ką klasikinis konservatizmas panašus. Nurodyti, jog ekonomika nedaro to, ką galingi žmonės ilgai tvirtino, kad darys, nereiškia tapti marksistu.

Tačiau pirštu durti į kapitalizmo destruktyvias tendencijas, ypač pačių pažeidžiamiausių pasaulyje žmonių atžvilgiu, gali reikšti, kad tu  konservatorius.

Juk institucinei krikščionybei visada rūpėjo skurdas ir kitos beveidės dehumanizacijos formos. Tam tikra prasme pabrėždamas skirtumą tarp marksizmo ir katalikų socialinio mokymo, popiežius duoda iššūkį Amerikos konservatoriams (tokiems kaip R. Limbaugh ir kompanija), kad šie praplėstų savo moralinius akiračius.

Jeigu jie to negali, tai jų konservatizmas pasirodo besąs nieko daugiau, kaip tik įrankis, tarnaujantis verslo sėkmei.

Bažnyčios socialinio mokymo iškėlimas suteikia žodžius, kuriais konservatoriai gali kalbėti apie socialekonomines blogio priežastis, nenuslysdami į sekuliarizmą. Blogis nėra tik dvasinis reiškinys, savo „Apaštaliniame paraginime“ rašė popiežius.

Jis prasideda kaip socialinė žaizda. Sprendimas – reformuoti sistemą.  „Blogio toleravimas, – o tai ir yra neteisingumas, – linksta savo nuodingą įtaką plėsti ir tyliai knaisiotis po bet kurios politinės ir socialinės sistemos pamatais, nepaisant kokia tvirta ji beatrodytų“, – teigia jis.

Nuo savęs pridursime, kad ir pati geriausia laisvosios rinkos sistema, kadangi ją sudaro tik žmonės, o jie iš prigimties nuodėmingi, gali savyje turėti neteisingumo sėklų – ir todėl išsigimti.

Toliau popiežius rašė, kad „blogis, įsiskverbęs į visuomenės struktūras, turi nuolatinį potencialą vesti prie dezintegracijos ir mirties. Tai – blogis, kristalizavęsis neteisingose socialinėse struktūrose, o tokios struktūros  negali būti pagrindas geresnės ateities viltims“.

Pasak popiežiaus mintis toliau dėstančio ir jas teigiamai komentuojančio žurnalisto J.Stoehro, „popiežiui Pranciškui vaistas socialinėms ligoms išgydyti yra valstybei ir valdžiai kažką daryti apie nelygybę. Tai reiškia, be kita ko, priimti „sprendimus, programas, mechanizmus ir procesus,  specifiškai orientuotus į geresnį pajamų paskirstymą“.

Vėl nuo savęs pridursime: kodėl tik valstybė turėtų rūpintis „geresniu pajamų paskirstymu“? Ar pirmiausia tai neturėtų būti užduotis tiems, kurie yra pajamas generuojančių verslo ir pramonės įmonių savininkai?

Argi ne jie, jei jie nori elgtis konservatyviai ir krikščioniškai, turėtų paskirstyti savo įmonės pajamas ir pelną taip, kad iš atlyginimų jų darbuotojai galėtų pragyventi ir išlaikyti savo šeimas bent minimaliai oriai?  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...