captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jūratė Baranova. Kelionė į niekur – vėjo kryptimi

Neseniai vienuose ištuštėjusiuose namuose, sąmoningai sukurtame rytietiškų simbolių mikrokosmose, ant spintos, netikėtai pamačiau tarsi iš kito pasaulio atklydusį paveikslą. Jis buvo apdėliotas šešiolika mažų įvairaus dydžio ir spalvų drambliukų – atplaukia asociacija su dešimčia negriukų iš vaikystėje skaityto ir kvapą gniaužusio detektyvo.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Neseniai vienuose ištuštėjusiuose namuose, sąmoningai sukurtame rytietiškų simbolių mikrokosmose, ant spintos, netikėtai pamačiau tarsi iš kito pasaulio atklydusį paveikslą. Jis buvo apdėliotas šešiolika mažų įvairaus dydžio ir spalvų drambliukų – atplaukia asociacija su dešimčia negriukų iš vaikystėje skaityto ir kvapą gniaužusio detektyvo.

Aitriai violetiniame fone ant raudono asilo ar suvargusio arklio joja Kristus, užsimetęs raudoną apsiaustą. Ir dangus horizonte blykčioja raudonais atšvaitais. Ir visi pakelės krūmai dega raudonai. Iš po Kristaus raudono apsiausto kyšo jo juodo drabužio pėdsakai. O virš jo galvos tvyro tarsi kažkoks juodas, iš jo auros išaugantis debesis – tarsi šio degančio pasaulio nuodėgulys. Jis galingas, iškyla virš Kristaus kaip jį aprėpiantis fonas – siekia dangų. Bet atrodo, kad keliauja kartu su keliaujančiu.

„Kas per paveikslas?“ – klausiu neišpasakytai susidomėjusi. „Čia ankstyvasis Sauka“, – atsako. „Ankstyvasis?“ „Labai ankstyvas. Nutapytas 1979-aisiais, beveik pirmuosiuose kursuose.“ Ir paveikslas vadinasi „Tamsus krūmas pakeliui į Egiptą.“ Iš tiesų čia dar nėra Saukos vėliau pamėgtų archetipinių simbolių: atviros mėsos, kraujo, vandens, anoniminės grėsmingos minios judėjimo neaiškia kryptimi.

Kas šiame paveiksle keisto, siurrealistiško ir neįprasto? Atrodytų, kad turėtų degti krūmas – prie Mozės, amžinybe anksčiau. Bet krūmas jau tapęs tamsus, jis lydi Kristų tarytum nuodėgulys – šešėlis, užstojantis saulę. Atvirkščiai – dega visas likęs pasaulis kartu su Kristumi ir jo asilu. Kristaus veidas labai ramus, bet mąslus. Jis neieško nei dialogo, nei atsietas, nei bando įtraukti žiūrovą, nei jį atstumti.

Ričardas Gavelis buvo išradęs formulę tokiems veidams apibūdinti: žvilgsnis žvelgia vidun. Žvilgsnio nėra – Kristus joja palaimingai prisimerkęs, patenkintas savimi. Neatrodo, kad jis rūpintųsi, jog joja gelbėti visos žmonijos, jo dar nelydi apaštalai, nepasitinka minia, luošiai ir aklieji neprašo gydyti. Jokios socialinės suirutės. Šis Saukos Kristus – tarsi Samuelio Becketto Molojus keliauja vienas sau per pasaulį lyg dykumą neaiškia kryptimi. Paveikslo pavadinimas sufleruotų, kad į Egiptą, bet iš tikrųjų – į amžinybę, į niekur.

„Kodėl Jūs taip dažnai keliaujate į Egiptą?“ – grėsmingai klausia manęs Amsterdamo oro uoste amerikiečių saugumo darbuotojas, aptikęs mano pase nemažai Egipto vizos įspaudų, kai kažkada vykau į JAV kaip Fulbraito stipendininkė. Netenku žado, nežinau, ką sakyti, suprantu, kad turiu įrodyti, jog nepalaikau ryšio su islamo teroristais. Nelabai žinau, kaip tai įrodyti. Nesugalvoju nieko geresnio – bandau išlementi tiesą: „Lietuvoje labai šaltos ir ilgos žiemos. Vykstame ten ilsėtis.“ Suprantu, kad skamba neįtikinamai, gal net kvailai. Jo akyse įskaitau nepasitikėjimą.

Klausinėtojas suabejoja mano kelionės į JAV pagrįstumu. Klausia dar griežčiau: „Kodėl JAV vyriausybė jums skyrė šitą stipendiją?“ „Nes parašiau monografiją apie Kanto recepciją šiuolaikinėje filosofijoje“, – atsakau. Matau – dar labiau netiki. Klausia toliau: „O kaip ji vadinasi?“ Nėra ko stebėtis – žinia apie mano mokslinius tyrinėjimus nėra plačiai pasklidusi po pasaulį. Todėl pasakau. Skamba ypač keistokai. Ypač Amsterdamo oro uoste. Ypač teisinantis dėl to Egipto. Bet praleidžia.

Atskrendu į Vašingtoną (Washington D. C.). Norinčių pakliūti į šalį stovi ilgiausia eilė, tarsi prie Lenino mauzoliejaus Maskvoje kažkada tarybiniais metais. Jaučiu traumą, norėčiau grįžti atgal, bet jau per vėlu. Nebepaspruksi. Besibastydamas po pasaulį tampi kelionės vergu. Atnašauji kelionei, sutampi su kelione. Keliauju – vadinasi, egzistuoju. Jei nekeliauji – išnyksti. Iškeliavęs privalai keliauti. Ne tu valdai kelionę – kelionė valdo tave. Turi pamilti savo kelionę. Ja patikėti. Susitapatinti.

Guodžiausi tuo, kad Becketto Molojui buvo dar sunkiau išsisukti. Jis vyko sudėtingesniu maršrutu. „Nežinodamas, nei kur esu, nei kuria kryptimi man būtų naudinga vykti, leidausi vėjo kryptimi“, – sako Molojus. Todėl kai policininkas sustabdo Molojų ir klausia „ką jūs čia darote?“, jis tegali atsakyti „ilsiuosi“. Atitemptas į nuovadą, Molojus patikslino kelionės tikslus: vykstąs pas motiną, kurios išlaikomas tik galuojasi mirtimi. Bet kur ji gyvenanti – tiksliai neprisimena. Neprisimena nei jos, nei savos pavardės. O kai staiga prisimena, iš laimės sušunka. Paleistas stebisi išsisukęs ir taip greitai atgavęs laisvę. Laisvę kam? Kad toliau galėtų keliauti sau vėjo kryptimi. Motina – tik kelionės akstinas, išjudinantis iš vietos. Jis niekada jos taip ir nepasiekia.

O ar mes keliaudami iš tiesų pasiekiame savo kelionės tikslus? Ar tik dedamės juos pasiekę? Kad turėtume kuo pasiteisinti, jei kas netikėtai griežtai užklaustų. Kam keliauti? Kam beprasmiškai judėti tarsi molekulei po pasaulį, palikus saugius namus? Michelis Montgaigne`is rašė, kad kelionės, kaip ir bendravimas, – išminties šaltinis. Puikus argumentas.

Todėl vėl keliauju. Apsisuko ratas – vėl žiema. Vėl deduosi daiktus – vyksiu į Egiptą. O ką, jei kas sustabdęs griežtai paklaus „kodėl vykstate į Egiptą“? Ką sakysiu? Sakysiu, kad vykstu aplankyti to tamsiojo krūmo pakeliui į Egiptą. To, kuris 1979-aisiais „pasimatė“ Saukai. Ir tą degantį dangaus horizontą. Gal net raudonojo asilo pėdsakus pavyks kur aptikti. Nežinau, ar kas patikės. Bet sakysiu. Ir kad mano kelionė turi nors ir laikiną, bet vis dėlto prasmę ir tikslą, gal pavyks įtikinti nors trumpam net ir save pačią.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...