captcha

Jūsų klausimas priimtas

Markas Zingeris. Kalėdų šviesoje – ir vaikai labdaros kailinukais

Kadaise Berlyno žydų muziejuje mane nustebino eksponatai, liudyjantys, kad žydų tikėjimo vokiečiai Chanuką ir Kalėdas švęsdavo vienu metu, ir greta daugiašakės žvakidės menoros jų buityje spindėdavo puošni eglutė.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kadaise Berlyno žydų muziejuje mane nustebino eksponatai, liudyjantys, kad žydų tikėjimo vokiečiai Chanuką ir Kalėdas švęsdavo vienu metu, ir greta daugiašakės žvakidės menoros jų buityje spindėdavo puošni eglutė.

Ir vėliau pagalvodavau, o kuo čia stebėtis: juk ir viena ir kita – šviesos šventės. Tačiau, jeigu Chanuka mini istorinį įvykį, prie kurio ir Dievas pridėjęs ranką, Kalėdos man daugiau egzistencialios:  krikščioniškojo Dievo sūnaus gimimas čia siejamas su jo lemtimi, paskirtimi, pašaukimu.

Argi taip nėra ir su kiekvienu žmogumi, pasižiūrėjus iš aukščiau? Kaip norėtųsi tikėtis, kad virš kiekvieno žmogus, kur jis begimtų, – vargšų pašiūrėje, kur vėjas švilpauja pro plyšius ar aukšto veikėjo rūmuose, kur vaikui, tikriausiai, bus šalta dėl sudėtingų jo gimdytojų santykių, ar kūdikis būtų pamestas ligoninėje arba gimęs karo nusiaubtų kraštų laukuose – užsižiebia ką tik pasaulin atėjusios žmogiškos būtybės pašaukimo žvaigždė.

Kad šitaip būtų ir su vaikais girtos moters, apsiavusios skirtingais batais, – vienas buvo ant vadinamojo kamščio, o kitas – baliams. Ją naktį prieš kokią dešimtį metų per Naujuosius su jos mergaitėmis dvynukėmis, aprengtomis vienodais sintetiniais purvinai baltais kailinukais ir vienodais pliušo meškiukais, mačiau Vilniaus tarpmiestinėje autobusų stotyje. Ir nei vienam vairuotojui ji nesugebėjo išveblenti, kur važiuoja.

Deja, pasaulis toks pat, kaip ir erodų laikais. Jame nuolat kartojasi ir socialiai atstumtųjų tragedijos, ir masinės nekaltų žmonių žudynės.

Ir, pirmiausia, niekas nuo žmogaus pečių nenukels amžiais glūdinčios pasąmonės prieblandoje jo paties buvimo dramos.

Kiekvieno mūsų bet kada gali nelikti. Kiti gali gyventi neįprastai ilgą gyvenimą ir juo pasibodėti. Didžiausia žmogaus užduotis, manau, tikėti gyvenimo būtinumu ir prasme ir perteikti šį jausmą kitiems, žinant, kad tavo gyvybės giją gali nutraukti bet koks atsitiktinumas, bet kur ir bet kada, net ir taikos metu, net ir tokioje, istorijos siautėjimų nūnai išvengiančioje šalyje kaip Lietuva.

Žmogaus esmė yra ta, kad jis – dvilypė būtybė. Kuo labiau jis jaučia gyvenimo vertę, tuo liūdniau, kad nepakartojama akimirka tokia trapi. Akimirką, kurią gyvenimas yra nuostabus, perveria melancholija, žinant, kad ir jai, kaip ir tau, skirta išnykti. Štai čia ir yra akimirkos prasmė. Gal ir jos šventumas.

Tačiau apie ką aš čia. Gyvenimo ir mirties paslaptis išblėsta komercijos šviesoje, skambančioje, dzinguliuojančioje, žėrinčioje netikru čigonišku auksu. O yra tiek daug dalykų gyvenime, kurie nemalonūs, bet būtini kaip kartūs vaistai. Elementariai kalbant, tai žmogiškosios naštos įsisąmoninimas. Kai man marti šiais metais Izraelyje rodė vaizdajuostę su jos įsčiose užsimezgusiu vaisiu, – „čia – jo užpakaliukas, čia – galvytė“ – norėjau nusigręžti nuo ekrano. Man, kaip hedonistui, menų megėjui, buvo nelengva regėti kaip iš tikrųjų randasi žmogus. Žinant, ką jam teks pakelti, kaip ir kiekvienam žmogui, gyvybės užsimezgimas pribloškia. Akimirkai suvoki, kad žmogaus gyvenimas – misija. Ar jis pats tai suvoks, būdamas likimo, kartais vadinamo Dievu, rankose?

Žmonės, kiek patyriau, retai bendrauja su siela. Taip ir gyvena be ryšio su savimi, užčiuopdami jį tik probėgomis, kokių nors muzikinių kūrinių atlikimo metu, sporadiškai. Esama ir kitokių žmonių, nuolatiniame ryšyje su savastimi, kurių gyvenimas ir palaimingiausias, ir sunkiausias, visuomet dramatiškas savo dilemomis.

Siela juos nuolat peni gilumine energija, bet ir paverčia naiviais (kitų akimis) bei pažeidžiamais. Bet, vėlgi, kas iš to, jei ir iš vienų, ir iš kitų, iš tavęs ir iš manęs, teliks palaikai. Tiesa, tie, artistai, menininkai, tikisi, kad ir po jų žmonės gyvens jų darbais, atkurs ryšį su siela. O tie, kurie ryšio su siela neturėjo, jeigu pasiseka, jį gali atrasti per meilę ar kokį nors ypatingą savęs ir pasaulio sąskambį.

Ir tada rūpestis – kas ir kaip tave prisimins – tampa antraeilis. Juk esi pilnas pulsuojančios gyvenimo akimirkos, kuri yra prasminga tiek, kad pripildo tavimi amžinybę.

Taigi tas daiktas, kuriuo kiekvienas tapsime, mums neturėtų rūpėti. O, visgi, rūpi! Negali nerūpėti. Nes bandydami įsivaizduoti, kad kada nors viskam, kas mumyse lekia, juda, rutuliojasi, kyla, bus padėtas taškas, mes kitaip pasižiūrime į gyvenimą. Tai sukelia skausmingą nuostabą – kam gyvenimas? Kodėl gyvenimas? Dėl ko gyvenimas? Tai leidžia atsiverti giliesiems meilės ir kūrybingumo šaltiniams. Tada prasideda tai, ką viduramžių rašytojai vadindavo la vita nuova, – kitas, naujas gyvenimas: kiek jo bebūtų likę, pažymėtas aukščiausiąja praba, kokią žmonės bebuvo sumąstę.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...