captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Visas Sąjūdis, o ne vienas žmogus, iškovojo laisvę

„Nelsonas Mandela buvo didis žmogus, tačiau iš tiesų judėjimas, kuriame jis dalyvavo, buvo tai, kas pakeitė pasaulį“. Taip svetainėje „openDemocracy“ rašo Jungtinės Karalystės Žaliųjų politikas, Edinburgo universiteto rektorius Peteris McCollas, ragindamas įsižiūrėti ne tik į vieną vyrą, bet į visą judėjimą, kuriam jis atstovavo.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Nelsonas Mandela buvo didis žmogus, tačiau iš tiesų judėjimas, kuriame jis dalyvavo, buvo tai, kas pakeitė pasaulį“. Taip svetainėje „openDemocracy“ rašo Jungtinės Karalystės Žaliųjų politikas, Edinburgo universiteto rektorius Peteris McCollas, ragindamas įsižiūrėti ne tik į vieną vyrą, bet į visą judėjimą, kuriam jis atstovavo.

Peteris McCollas tęsia, kad „sunku ką nors bepridėti prie milžiniško sielvarto ir pagarbos, reiškiamos N. Mandelai, išsiliejimo. Jo, didžiausio mūsų eros sekuliaraus šventojo statusas tampa aiškus, kai visi – nuo popiežiaus iki tų, kurie devintąjį ano šimtmečio dešimtmetį reikalavo jį pakarti, – prabilo apie jo didingą gyvenimą ir didžiulį palikimą.

Taikus perėjimas prie demokratijos, įtampos tarp genčių sušvelninimas, Pietų Afrikos grąžinimas į pasaulinę ekonomiką – visa tai buvo milžiniški pasiekimai, kurių nereikia menkinti. Tačiau nesugebėjimas įtvirtinti ekonominės laisvės bei demokratijos pietų afrikiečiams lieka didžiausias N. Mandelos neapsižiūrėjimas.

Būta daug komentarų apie bandymus N. Mandelą depolitizuoti, užtušuoti jo praeitį kaip kario, laisvės kovotojo, Fidelio Castro draugo. Itin svarbu, kad mes pasipriešintume šitai didžiausios mūsų amžiaus figūros depolitizavimo formai.

Vis dėlto privalome kai ką suprasti apie N. Mandelos gyvenimą ir politiką. Nors jis buvo kovos su apartheidu pavyzdys, ši kova buvo daug daug didesnė nei tik vieno žmogaus pasipriešinimas.

Kai kas bandys teigti, kad per vieno žmogaus asmeninę auką, asmeninį magnetizmą, didį sugebėjimą atleisti skriaudėjams apartheidas buvo pakirstas ir sugriautas. Bet tai pavojingas naratyvas, ir jį atmetė pats N. Mandela.

Ne tik tai, kad Afrikos nacionalinis kongresas nesusiveda tik į vieną vyrą, pats kongresas buvo platesnio išlaisvinimo sąjūdžio (Jungtinio demokratinio fronto), subūrusio visus prieš apartheidą nusiteikusiuosius, dalis.

Svarbiausia, tai buvo masinis žmonių sąjūdis, kuris sugriovė apartheidą. Jį sudarė per 400 grupių nuo bažnyčių, jaunimo bendrijų, politinių partijų ir darbininkų draugijų, pasiryžusių apartheidui padaryti galą.

Nuo Soveto sukilimo 1976 m., kuris išgarsino Steve‘ą Biko, iki devintojo dešimtmečio masinių akcijų – juk masinis pilietinis pasipriešinimas buvo tai, kas privertė apartheido režimą sėstis prie derybų stalo. Šitą iš didžiulio skaičiaus eilinių žmonių susidedantį sąjūdį N. Mandela ir personifikavo.

Bet laikui bėgant, o ekonominiam susitarimui, kurį priėmė N. Mandelos finansų ministras ir įpėdinis prezidento poste Thabo Mbekis, neatnešus tikros ūkio laisvės, šio masinio sąjūdžio palikimas beveik nebeprisimenamas. O jo nesėkmės pamokas mes turėtume išmokti.

Toliau P. McCollas teigia, jog „masiniam sąjūdžiui pasisekė, nes jis turėjo masių paramą ir sugebėjo ne tik dešimtis tūkstančių žmonių išvesti į gatves, bet ir suteikti jų balsui politinę išraišką per Afrikos nacionalinį kongresą“.

Kai prie Afrikos nacionalinio kongreso dar prisidėjo Pietų Afrikos profsąjungų kongresas ir Pietų Afrikos komunistų partija, tai „išlaisvinimo sąjūdis tapo gyvybingas ir įvairialypis.

Masinio judėjimo nesėkmė pasirodė po pirmųjų demokratinių rinkimų, kuomet, pasiekus politinės laisvės, per daug pasitikėjimo suteikta formaliosioms Pietų Afrikos profsąjungų kongreso ir Afrikos nacionalinio kongreso struktūroms. Tai sutelkė per daug valdžios vyriausybei. O reikėjo, kad liaudies frontas ir masinis sąjūdis ir toliau tęstų kovą už ekonominę laisvę.

Kol N. Mandela ir T. Mbekis buvo įtikinėjami tęsti ekonomikos valdymą elito rankomis, liaudies sąjūdžio būtinybė liko akivaizdi. Pietų Afrikai esant toliau kamuojamai iššūkio sukurti ekonomiką visiems, N. Mandelos vadovaujamos vyriausybės nesėkmės tapo ryškios.

Aišku, lengva šitaip sakyti žiūrint į praeitį iš dabarties pozicijų ir žinant, kaip viskas susiklostė. Tada, kai Afrikos nacionalinis kongresas perėmė valdžią, kairiosios jėgos buvo pakrikusios, nes tik ką žlugo Sovietų Sąjunga ir argumentai už ekonomikos socializavimą buvo patys silpniausi per visą 20 amžių.

Tačiau suprasti, kodėl N. Mandelos vyriausybė nedemokratizavo ekonomikos, nereiškia tai pateisinti“, – rašo P. McCollas.

Nuo savęs pridursime, jog nelabai aišku, ką P. McCollas turi omenyje ūkio socializavimu ar demokratizavimu, kurio N. Mandela nesiėmęs. Ar tai kažkokia socialdemokratinė ūkio santvarka? Bet kuo ji skiriasi nuo laisvosios rinkos ūkio? Gal kaip Švedija nuo Vokietijos? Bet skirtumas čia juk ne principinis, argi ne?

Kiekvienu atveju, P. McCollui labiausiai rūpi iškelti kitus su kova prieš apartheidą susijusius veikėjus. Tarp jų – „Oliveris Tambo, kuris vadovavo Afrikos nacionaliniam kongresui egzilyje, Walteris Sisulu, kuris N. Mandelą įvedė į Afrikos nacionalinį kongresą, ir Chrisas Hanis, kuris populiarumu buvo antroje vietoje po N. Mandelos, nes vadovavo Afrikos nacionalinio kongreso ginkluotajam sparnui, „Umkhonto we Sizwe“, egzilyje.

Jeigu Ch. Hanis nebūtų buvęs nužudytas konservatyvaus parlamento nario įsakymu 1993 m., gal būtume turėję tolesnį masinį sąjūdį, reikalavusį visuotinės nemokamos sveikatos apsaugos, nekilnojamojo žemės turto nuosavybės ir pilnutinės ekonominės demokratijos. Kaip Ch. Hanis prieš savo mirtį kalbėjo:

„Tarnavimo naujai valdžiai privilegijos iš tiesų manęs nedomina. Aišku, kiekvienas nori turėti gerą darbą, gauti gerą algą, ir taip toliau. Bet man tai nėra visos kovos esmė. Kas svarbu – tai kovą tęsti, ir mes turime suprasti, jog kova visados tęsiasi: skirtingomis aplinkybėmis, ar tai parlamento viduje, ar už jo ribų, tam, kad pradėtume spręsti tikrąsias šalies problemas.

O tikrosios šalies problemos – ne tai, ar esi vyriausybėje ir kas bus ministrais, o ką mes darome, kad pakeltume savo darbo žmonių socialinį lygį“.

Jeigu Ch. Hanis būtų likęs gyvas, daug kas mano, kad jis būtų tapęs prezidentu ir valstybės vyru, kurį būtų galima palyginti su N. Mandela. O jei nebūtų žengęs tuo keliu, gal būtų sukūręs sąjūdį, pasipriešinantį piniguočiams, kurie vis dar valdo didelę dalį Pietų Afrikos turto“, – rašo P. McCollas svetainėje „openDemocracy“.

Galop vėlgi nuo savęs iškelsime klausimą, argi ekonomika visiems nėra toks laisvosios rinkos ūkis, kai nėra jokių kainas ar paslaugų ir prekių pasiūlą diktuojančių monopolijų ir kai visi turi galimybę dirbti ir užsidirbti. Tada ir piniguočiai nevaldys didžiumos turto.

O kalbos apie visuotinę nemokamą sveikatos apsaugą yra klaidinančios, nes viskas šioje žemėje kainuoja, nebent tai būtų teikiama labdaros pagrindu, už kurią užmoka žmonių gerumas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...