captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Pirmosios žiemos dienos burtai

Lapkričio pabaigoje gamtos nuotaika jau liūdnoka, aukštaitiškos dainos žodžiais: Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja / Raiba gegutė nebekukuoja / Dienos apniukį ir naktys šaltos / Dažnai su gruodu šalnalos baltos...

Lapkričio pabaigoje gamtos nuotaika jau liūdnoka, aukštaitiškos dainos žodžiais:

Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,  

Raiba gegutė nebekukuoja...  

Dienos apniukį ir naktys šaltos,

Dažnai su gruodu šalnalos baltos...

Pasak kaimo senolių, žiema prasidedanti nuo šv. Andriejaus, lapkričio 30-sios. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai ir žaismingi papročiai. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas.  Štai todėl labai svarbi žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju, kam aš patinku, tegu ateina kanapių rauti“. Nubarsto sėklelėmis kiek ir takelį nuo šulinio iki trobos, „pasėja“ taip pat ir prie lovos. Tada suvalgo ką nors labai sūraus vakarienei ir eina miegoti. Per sapną atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis.

Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi  senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su dvasių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje atsispindi kelias į anapus, mirusiųjų pasaulį. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti“. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždėto tako tiesimą. O kanapės, priešingai linams – vyriškų darbų augalas, iš kurio pluošto vejamos virvės, pančiai, vadelės. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.

O jeigu šiandien kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste rastų šulinį? Išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis. Tai štai, po lova, ties galva, reikia pastatyti dubenėlį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną, tariamą  „tiltą“. Rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių – tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves – tas bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs... Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar atmenami Pietryčių Lietuvos kaimuose. Visoje Lietuvoje taip pat buvo žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui  – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo – mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.

Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per šv. Andriejų iškrito sniegas – išaugs geras vasarojus, ypač užderės ankštiniai – pupos, žirniai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, ypač kopūstai, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų.

Valstybės kalendoriuje šv. Andriejus sutampa su  atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Prieš 95 metus Prūsijos lietuvių tautos taryba paskelbė Tilžės aktą, kuriame išreikšta lietuvininkų valia gyventi vienoje valstybėje su visa tauta. Šis dokumentas tapo svariu argumentu 1923 m. Lietuvai įteisinant Klaipėdos krašto prisijungimą.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...