captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Atmintinos Lietuvos istorijos lapkričio dienos

Lapkričio 19-oji minėtina  tautinės tapatybės brendimo istorijoje. Šią datą  dar labiau sureikšmina Žemaitijos krikšto jubiliejiniai metai, nes ja minime žmonių kovos už teisę išpažinti savo tėvų ir senelių tikėjimą.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Lapkričio 19-oji minėtina  tautinės tapatybės brendimo istorijoje. Šią datą  dar labiau sureikšmina Žemaitijos krikšto jubiliejiniai metai, nes ja minime žmonių kovos už teisę išpažinti savo tėvų ir senelių tikėjimą. 

1886 m. caro valdžia, tęsdama prievartinę nutautinimo politiką, nusprendė panaikinti katalikišką filiją Kęstaičiuose. Tai – kaimas netoli Telšių, Alsėdžių parapijoje. Ten bajoras Jonas Antanas Rimgaila dar 1738 m. buvo dovanojęs  žemės vienuoliams rokitams nedideliam vienuolynui ir prieglaudai išlaikyti. Šv.Roko bažnyčia ten stovėjusi nuo XVII šimtmečio, o po 1820 m.  gaisro buvo naujai suręsta.

Valdžios užmačios tuokart buvo tokios: Kęstaičių bažnyčią paversti cerkve, o gailestingumo namus, kuriuose prisiglausdavo ir pasiligoję kunigai,  apskritai uždaryti.  Parapijos tikintieji surinko tūkstantį parašų po prašymu carui Aleksandrui III, kad taip nebūtų pasielgta, tačiau iš Vidaus reikalų ministerijos buvo gautas griežtas raštas, įpareigojantis  iki rugsėjo 24 d. nutarimą įvykdyti.

Išgirdę tokią žinią, žmonės ėmė būriais rinktis į  bažnyčią. Budėjo maldos namuose  dieną ir naktį,  giedodami šventas giesmes, melsdamiesi – taip priešintis buvo pamokyti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus. Atvažiavusi uždarymo komisija  rado pilną pilnutėlę bažnyčią žmonių.   Šventovės duris buvo nukeltos ir paslėptos, kad nebūtų galima jos užrakinti. O zakristija užbarikaduota akmenimis, kad niekas neprieitų prie didžiojo altoriaus  ir  neišneštų Švč. Sakramento.

Ginti bažnyčios žmonės rinkosi iš plačios apylinkės; jų buvo tiek, kad netilpo viduje. Pamiškėje ant laužų buvo verdamas maistas susirinkusiesiems gynėjams. Pabandžius žandarams išvartyti katilus ir užgesinti ugnį, moterys, besišvaistydamos liepsnojančiais nuodėguliais, jų vis atsigindavo.

Taigi nepajėgdama palaužti beginklių žemaičių ryžto, vietinė valdžia išgavo paties caro leidimą panaudoti karinę jėgą. Lapkričio 19 d. iš Telšių į Kęstaičius atjojo trys eskadronai kazokų, o paskui raitelius tarškėjo keletas vežimų, prikrautų kirvių, pjūklų, kastuvų, kopėčių, sienojams griauti įtaisų, virvių ir kitų įrankių. Ketvertu arklių pakinkytoje karietoje atvažiavo ir pats gubernatorius.  Jam stebint, budėjusius bažnyčioje nuožmiai puolė kazokai.  Nuo rimbų smūgių žmonės gynėsi malda ir giesmėmis.

Galiausiai bažnyčia buvo paimta:  kirviais sukapotas altorius, kryžius, sakykla, klausyklos; net šventoriuje sunaikintos kryžiaus kelio stotys – koplytėlės. Bandyta nugriauti šventovės bokštą bei nuplėšti stogą. Tačiau gal pavargę nuo tokių žygdarbių,  nebaigę siaubti,  kazokai kartu su gubernatoriumi išvyko iš Kęstaičių. Į Telšių kalėjimą jie išsivežė aktyviausius gynėjus, net ir moteris.

Juodas darbas užbaigtas 1890 m. – bažnyčia ir prieglauda nugriautos iki pamatų. Kunigas Juknevičius buvo ištremtas į Sibirą. Kęstaičių bažnyčios nesmurtinė gynyba buvo lietuvių, pirmiausia žemaičių, aktyvaus pasipriešinimo rusų valdžiai Lietuvoje pradžia, labai svarbi  lietuviškajai  savimonei rastis.

Šiandien bažnyčios vietoje stovi kryžius, nuo kurio per didžiuosius atlaidus pradedamos piligriminės kelionės į Žemaičių Kalvarijos šventovę. Pakeliui – dar viena istorinės atminties vieta – miško glūdumoje stovintis paslaptingasis Mergakalnis. Pasak legendos, švedmečiu vyrams išėjus į karą, ten nuo priešų  slėpėsi apylinkės moterys ir merginos. Buvo išduotos ir žiauriai išžudytos – gyvos palaidotos po žemėmis. Nuo senų laikų ten stovintys koplytėlė ir kryžiai buvo niokoti sovietmečiu, deja, šie skaudžios atminties ženklai patiria paniekinimą  ir mūsų laikais. Visuomenėje vis dar trūksta dvasinės brandos.

Lapkričio 19 d. pilietinės drąsos aktas turėjo didelės įtakos vėlesnei lietuvių tautinei ir religinei rezistencijai. Tai buvo pirmasis lietuvių masinis pasipriešinimas valdžios kėslams pravoslavinti kraštą. Lygiai taip po septynerių metų, 1893-iųjų  lapkričio 21 d. vyko kova dėl kitos žemaičių šventovės, įėjusios  į istoriją „Kražių skerdynių“ vardu.  Tie įvykiai buvo dar skaudesni, pralieta dar daugiau kraujo, paaukotos ir gyvybės.

Tąsyk caro valdžia savo grubiausius veiksmus, pažeidžiančius prigimtines žmogaus teises,  bandė pateisinti iškėlusi teisminę bylą gynėjams. Tada ir per visą pasaulį nuvilnijo pasipiktinimo carine religinės bei  tautinės priespaudos banga.  Gynėjų narsa ir tvirtas tikėjimas – tų istorinių įvykių atmintis, ragina ir šiandien kiekvieną iš mūsų paklausti savęs, kaipgi sekasi liudyti ir apginti savo įsitikinimus, išreiškiančius dvasines vertybes.

Dabar iš tų didvyriškų laikų sugrįžkime į mūsų dienas ir pasveikinkime valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatus. Šis garbingas apdovanojimas įteikiamas tautos patriarcho gimimo dienos išvakarėse, lapkričio 22 d.

Šiemet premiją pelnė  architektai Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos  kultūros tyrimus ir tų žinių sklaidą.  Taip įvertintas dešimtmečių labai nuoseklus, entuziastingas ir pasiaukojantis darbas, moksliškai tiriant paveldą, sudarantį mūsų nacionalinės kultūros pagrindą.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.
 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...