captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ernestas Parulskis. Pats tikriausias realizmas

Prieš savaitę net ir menu nesidominti publika gavo nemenką jo dozę. Tiksliau, ji buvo nedidelė – vienas kūrinys, bet kalbų apie jį buvo daug. Kitaip ir negalėjo nutikti – o kokios reakcijos verta tikėtis, kai jaunas rusų menininkas Piotras Pavlenskis vinimis prikala savo sėklides prie Raudonosios aikštės Maskvoje grindinio?
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Prieš savaitę net ir menu nesidominti publika gavo nemenką jo dozę. Tiksliau, ji buvo nedidelė – vienas kūrinys, bet kalbų apie jį buvo daug. Kitaip ir negalėjo nutikti – o kokios reakcijos verta tikėtis, kai jaunas rusų menininkas Piotras Pavlenskis vinimis prikala savo sėklides prie Raudonosios aikštės Maskvoje grindinio?

Pirmiausia pasklido fakto konstatavimas, su nuotraukomis, po kelių sekundžių – video vaizdai, dar vėliau – akcijos tęsinys su policija, ligonine ir sulaikymu, po kelių valandų – visiškai logiški pasišaipymai, juokingos improvizacijos ir perkūrimai.

Bet mane domina ne reakcijos į akciją bei tų reakcijų interpretacijos, o energingai išreikštas publikos susimąstymas, kurį užfiksavau įvairiausiuose, dažniausiai (bet ne visuomet) virtualiuose ginčuose. Susimąstymo objektą galėjau atspėti ir nelįsdamas į tinklapių komentarus, nes tai – klausimas, atsirandantis po kiekvieno sėkmingo tokio tipo veiksmo – ar tai menas? Ir į jį verta atsakyti.

P. Pavlenskio akcijai buvo suteikta politinio meno etiketė, labai sena etiketė. Norint, politinį meną galima atrasti kad ir Egipto karalysčių mene. Štai, faraonas Echnatonas, Nefertitės vyras ir Tutanchamono tėvas, vos tapęs valdovu, pradėjo drastiškas religines reformas. Religija iki turbūt XIX a. vidurio Europoje, ir iki dabar daugelyje kitų pasaulio vietų – su ta pačia Europa imtinai – visuomet buvo politika. Echnatono politikavimas su dievais sukėlė stiprią opozicinę bangą, ir, faraonui mirus, buvo pasmerktas. Anų laikų menininkams kliuvo daugiausiai – naujos šventyklos nugriautos, o jų kūrėjai, pasėdėjo, geriausiu atveju, kalėjime.

Kalėjimas ir menininkai (kai kurie, politiškai aktyvūs menininkai) yra neatsiejami objektai. Dailininkai sėdėjo belangėse prasidėjus Reformacijos kovoms: vieni už tai, kad atkakliai piešė šventuosius, kiti – kad juos, nupieštus, uždažydavo. Sėdėjo vokiečiai, šveicarai ir olandai 16-ame amžiuje, anglai ir škotai dailininkai – XVII ažiuje.

XVIII ir, ypač XIV amžiuje, už politiką pradėjo sėdėti prancūzų menininkai. Pavyzdžiui, puikus piešėjas Honore Daumier keliems mėnesiams pateko už grotų, nupiešęs karaliaus Liudviko Pilypo karikatūrą, pavaizdavęs jį kaip apsirijėlį Gargantiua, Rable romano herojų. Praėjus keliems dešimtmečiams pusmečiui buvo uždarytas realistas Gustavas Courbet – ne už kūrybą, už akciją sostinės aikštėje. Dailininkas, būdamas Paryžiaus komunos kultūros komisaru, pasirašė įsakymą nuversti milžinišką, tironus šlovinančią Vandomo koloną. Po komunos pralaimėjimo kolona buvo atstatyta – už buvusio komisaro G. Courbet pinigus.

Kolonos nuvertimas, nebuvo, be abejo, kaip H. Daumier karikatūros atveju, meninis aktas. Akcionizmas, oficialus akcionizmas, kaip meno forma, atsirado Austrijoje apie 1960-uosius metus. Prisiminkime anuometinę Austriją. Po baisiausio žmonijos istorijoje karo, kurio metu buvo nužudyti devyni milijonai žydų, žuvo apie dvidešimt milijonų kareivių ir keturiasdešimt milijonų civilių, ant Japonijos numestos dvi branduolinės bombos, praėjo penkiolika metų. Sočioje Austrijoje, paskelbtoje pirmąja nacizmo auka, denacifikacija nevyko – iš šimtų tūkstančių aktyvistų nubausti tik 43 ir oficialiai denacifikacijos procesas buvo baigtas 1957 metais. Žinoma, kad tokia situacija siutino kovingus jaunuosius menininkus. Jie norėjo kautis ir būti persekiojami dėl savo meno. Kokią meninę kalbą jie galėjo pasirinkti? Piešti karikatūras ir paveiksliukus, turint šviežią holokausto patirtį? Tai, kas veikė romantiškame XIX amžiuje, XX-o amžiaus antroje pusėje neteko visų galių. Jaunieji austrai, vėliau pavadinti Vienos akcionistais, ėmėsi drastiškiausių veiksmų – pjaustėsi patys, pjaustė kitus, rengė viešas lyg ir orgijas, tuštinosi ant Austrijos vėliavos ir galų gale sulaukė represijų – sėdo į kalėjimus arba slėpėsi kitose šalyse. Jiems nepavyko inicijuoti Austrijoje struktūrinių pakitimų – menui tai niekada nepavyksta, bet dėmesys buvo atkreiptas.

Vėliau Vienos akcionistai, praradę jaunatvišką įkarštį, virto suprantamesniais menininkais – pradėjo tapyti, piešti, kuruoti parodas. Jų darbai kainuoja šimtus tūkstančių eurų, o karjerinės bazės – surengtų akcijų – dokumentacija dar brangiau, kai nepaprastai retai patenka į meno rinką.

Su P. Pavlenskiu bus panašiai. Šiuo metu jis tik pradeda formuoti savo kūrybinę biografiją, darydamas tai labai tikslingai: prieš metus jis, protestuodamas prieš „Pussy Riot“ teismą, užsisiuvo burną, šių metų pavasarį gulėjo suvyniotas į spygliuotą vielą Peterburgo savivaldybės prieangyje, dabar štai – prikaltos sėklidės Raudonojoje aikštėje. Jei jo neišsekins toks skausmingas aktyvumas, po dvidešimties metų akcionavimo, Pavlenskiui jau tapus patyrusiu dėstytoju, šios savaitės nuotraukos bus labai vertingos.

Mane gi šioje istorijoje labiausiai džiugina, kai abejojantys Pavlenskio akcijos meniškumu ir jai priešpastatydami tikrojo meno argumentus, pavyzdžiais dažniausiai renkasi realistinę tapybą.

Bičiuliai, sakau tuomet savo pašnekovams, bet juk Pavlenskio kūryba yra tobulas realizmas. Pranešimas aiškus, lyg pjovėja ant saldainių dėžutės – „viskas blogai, valdžia kalta“. Jis perteiktas ne tiesiogiai, antraip tai būtų ne menas, o šiaip, politinė demonstracija, bet metaforiškai: nuogas kūnas, Kremlius, Lenino mauzieliejus, grindinys ir prisikalimas prie jo. Menininkas, kaip patyręs realistas, savo pasirinktą metaforą pateikė giliau, nei per vieną asociatyvinį žingsnį. Jis prikalė prie grindinio ne ranką ar koją – tai būtų buvusi pernelyg tiesmuka krikščioniška aliuzija, o sėklides, pakartodamas Rusijos nusikaltėlių paniekos kalėjimo valdžiai aukščiausio laipsnio ženklą. Na, ir šis kūrinys turi dar vieną mano pašnekovams būtiną realistinio meno savybę. Aš, prisimindamas senesnius ginčus apie meną, kurie beveik visuomet nuslysdavo link Kazimiero Malevičiaus „Juodo kvadrato“, pasakydavau, kad jo pakartoti neįmanoma, ir nedelsiant panosėj pamatydavau greitosiomis nupieštą kvadratą, kartais – net kelis. Ir dar gaudavau paaiškinimą, kad šiuolaikinį meną gali daryti bet kas, o štai realistiškai nupiešti žmogų, namą ar medį – tik menininkas. Pavlenskio gi kūrinys atitinka ir šį populiarų realizmo kriterijų – jo bet kas nepakartos. Ar ne? paklausdavau, viliojančiai pastumdamas ginčininko pusėn plaktuką su vinimis.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...