captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Sirija gilina pačių arabų ir viso pasaulio susiskaldymą

Penktadienio popietę rengiant šią užsienio spaudos apžvalgą 20-ies ekonomiškai svarbiausių pasaulio valstybių viršūnių konferencija Sankt Peterburge dar nebuvo pasibaigusi, bet jau buvo aišku, kad ji nepastūmėjo Sirijos konflikto sprendimo į priekį.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Penktadienio popietę rengiant šią užsienio spaudos apžvalgą 20-ies ekonomiškai svarbiausių pasaulio valstybių viršūnių konferencija Sankt Peterburge dar nebuvo pasibaigusi, bet jau buvo aišku, kad ji nepastūmėjo Sirijos konflikto sprendimo į priekį.

Pasak Prahos dienraščio „Hospodarske Noviny“, „dar niekada Amerikos prezidentas Barackas Obama nebuvo tokioje sunkioje padėtyje. Be Prancūzijos ir Izraelio, niekas nepalaiko jo planuojamos intervencijos į Siriją.

Ypač dėl to, jog visiškai neaišku, ką ji atneštų. Sirijos prezidento B. Assado griūtį? Vargu. Nelabai tikėtina ir tai, kad ji nors kiek sustiprintų  opoziciją. Ir beveik niekas netiki, kad greitas oro karas laiduotų Sirijai ramybę, o Artimiesiems Rytams – stabilumą.   

Taigi B. Obama įstrigo į dilemą: kaip politikas, atstovaujantis kitokiai politikai, jis negali, kaip jo pirmtakas G. Bushas, nusižengti tarptautinei teisei. Taip pat jis, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, tebelaikomų laisvojo pasaulio vadovu, negali leisti B. Assado režimui visiškai savavaliauti“, – rašė Čekijos verslo dienraštis.  

Stambulo dienraštis „Milliyet“ irgi suabejojo, ar amerikiečių karinis smūgis prives pilietinį karą prie galo, nes tam „reikėtų į bendrą reikalą įtraukti ir Rusiją bei Iraną. Tik tai galėtų B. Assadą priversti sėstis prie derybų stalo.

Bet ir Ankara turėtų pasijudinti ir vėl pradėti šnekėtis su B. Assadu. Kitaip nebus pasiektos jokios paliaubos“, – rašė Turkijos laikraštis.

Vienos dienraštis „Presse“ manė, jog „karinis smūgis pilietinį karą tik prailgintų. Tuo metu ekstremistai taip sustiprėjo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos seniai jau nebenori režimo griūties. Vašingtonas atsidūrė klasiškoje „nebegaliu toliau su juo gyventi, bet negaliu jo ir nušauti“ dilemoje“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis.

Tačiau vienas „New York Times‘o“ komentatorius teigė, jog kariškai smogti reikia: taip, „kritikai su pagrindu nurodo į galimų raketų antpuolių prieš Siriją rizikas ir neprognozuojamas pasekmes, ir tuos kritikus palaiko Amerikos viešoji nuomonė.

Tačiau kokia yra alternatyva? Diplomatiniai sprendimai – gražus dalykas, bet juk reikia pripažinti, kad per ateinančius mėnesius Sirijoje gali būti nužudyta dar dešimtys tūkstančių žmonių, jeigu mes, amerikiečiai, tik toliau žiūrėsime ir nieko nedarysime.

Taip, karinės intervencijos irgi gali vesti prie dar daugiau nekaltų aukų, kaip tai įvyko Irake, bet jos gali išsaugoti ir gyvybes, kaip tai buvo Bosnijoje, Kosove, Malyje ir Siera Leonėje“, – rašė „New York Times‘o“ komentatorius.

Londono „Times‘as“, kaip ir daugelis pasaulio laikraščių, ragino iš Sankt Peterburgo susitikimo „per daug nesitikėti. V. Putinui šioje krizėje visų pirma rūpi išlaikyti Rusijos svorį pasaulyje“.  

Amsterdamo laikraštis „Volkskrant“ reiškė supratimą V. Putino požiūriui: „Juk tiesa, kad V. Putinas negali pakęsti iš išorės primestų režimo pakeitimų. Be to, patirtys ne tik Irake, bet ir Libijoje bei Egipte stiprina būgštavimus, kad perversmai regione yra žaidimas su ugnimi.

Todėl Rusijos laikysena Sirijos atžvilgiu nėra tik paprastas cinizmas ar antivakarietiškumas. Aišku, apsčiai yra ir to, ir to, bet lygiai esama ir pragmatizmo. Faktas tas, kad nuo pat Sirijos krizės pradžios Rusija laikėsi gana nuoseklios pozicijos ir kad greičiau Vakarų viešoji nuomonė priartėjo prie Rusijos krypties negu atvirkščiai“, – rašė Olandijos laikraštis.

Leipcigo „Volkszeitungas“ teigė, jog „jau ir anksčiau nebuvo galima tikėtis, kad V. Putinas per didžiojo dvidešimtuko susitikimą pakeis savo nuomonę. Po antpuolio nuodingomis dujomis jis palaikė B. Assado režimo aiškinimą, pagal kurį kalti dėl šių žudynių yra sukilėliai.

Ir iki šiol jis abejoja „įrodymais“, jog kaltas esąs B. Assadas. Taip pat Maskva ir nepriima raginimo padidinti spaudimą sąjungininkams Artimuosiuose Rytuose – o tai būtina sąlyga taikiam sprendimui pilietiniame kare pasiekti“, – rašė Leipcigo dienraštis.

Kitas Vokietijos dienraštis, „Flensburger Tageblatt“, taikliai aprašė susitikimą Sankt Peterburge štai kaip: „taikos kunigaikštis priima karo erelį. Taip šeimininkas V. Putinas inscenizavo savo susitikimą su B. Obama. Mėgaudamasis Rusijos prezidentas dėmesin priima Amerikos prezidento desperatišką mėginimą sulipdyti norinčiųjų koaliciją prieš B. Assado režimą.

Sankt Peterburge jis sveikina ir Britanijos ministrą pirmininką, sugėdintą savo paties parlamento. Ir jis spaudžia ranką Vokietijos kanclerei, kuri, kovodama už savo perrinkimą, į Sirijos konfliktą nesikiša. Argi šitaip atrodo krizės valdytojai, kurie galėtų diplomatijai suteikti naują šansą?“ – ironiškai klausė Flensburgo laikraštis.  

Kad „grupės G-20 aukščiausiojo lygio susitikimas nėra pats tinkamiausias forumas diskusijoms dėl Sirijos“, – sutiko ir dienraštis „Frankfurter Allgemeine“, pridurdamas, jog „tai nėra ir paralyžiuotos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos teisinis pakaitalas. Tačiau kai svarbiausiųjų galybių valstybių bei vyriausybių vadovai jau susieina, jie turi apie karą Sirijoje kalbėti.

Vis dėlto tai, kad daugelis valstybių į  masinio naikinimo ginklų temą nežiūri pakankamai rimtai arba tiesiog nenutuokia, ką čia daryti, ir yra pilni abejonių, – jau kažką sako apie pasaulio politikos būklę“, – liūdnai tarė Frankfurto dešiniųjų laikraštis.

Freiburgo dienraštis „Badische“ apgailestavo, kad „kovojančios šalys Sirijoje, siekdamos išlaikyti ar gauti valdžią, nesiliauja šaudyti. Kol jų patronai – Rusija bei Iranas šen, Persų įlankos arabai bei Turkija ten – juos remia, karas tęsis.

Geranoriškos apeliacijos į taiką, atskambančios iš Sankt Peterburgo, čia nieko nepakeis, – teigė pietvakarių Vokietijos dienraštis.  

Tarptautinėje arenoje atsirado ir neamerikietiškų balsų, pasisakančių už karinį įsikišimą. Tarp jų – Paryžiaus dienraštis „Monde“, kuris sveikino amerikiečius palaikančią Prancūzijos poziciją: „kaip kitaip būtų galima reaguoti į masinio naikinimo ginklų panaudojimą Artimuosiuose Rytuose? Ir kaip užkirsti kelią kitoms šalims tokių ginklų įsigyti?

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as mano, kad į šitą klausimą reikia atsakyti. Todėl jis pasiruošęs prisidėti prie tiksliai nutaikytos karinės akcijos prieš Siriją. Tai nėra labai mėgstama pozicija, tačiau ji liudija įsisąmonintą atsakomybę ir yra tinkamas atsakymas“, – rašė prestižiškiausias Prancūzijos laikraštis.

Už amerikiečių karinį įsikišimą pasisakė ir Londone leidžiamas arabiškas dienraštis „Al-Hayat“, nes jeigu amerikiečiai nesikištų, tai „iš Rusijos, Kinijos, Irano, grupės „Hezbollah“ ir Damasko režimo sudarytas aljansas ne tik triumfuotų prieš Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir prieš NATO.

Tada visas Vakarų aljansas atrodytų suskilęs ir baimės kupinas“, o to kai kurie arabai nenori matyti, ypač jei tai reikštų ir „Rusijos bei Kinijos pergalę prieš Ameriką“.  

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...