captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Keršanskas. (Ne tokios jau ir) Privačios Rusijos karinės kompanijos

Sirijos konfliktas ir Rusijos intervencija Ukrainoje paskatino vadinamųjų privačių karinių kompanijų kūrimąsi Rusijoje, kurių veiklai pastaruoju metu pastebimas išaugęs Vakarų analitikų dėmesys. Nepaisant to, kad pagal Rusijos įstatymus privačios kariuomenės yra draudžiamos, tai netrukdo joms ne tik faktiškai egzistuoti šalyje, bet ir glaudžiai veikti su valstybinėmis saugumo bei karinėmis struktūromis. Be abejo, ne be tiesioginio Kremliaus vadovavimo ar bent jau priežiūros, kas leidžia pagrįstai klausti, kiek iš tiesų privačios yra šios kompanijos.
E. Genio/LRT nuotr.
E. Genio/LRT nuotr.

Bene gausiausiai šiandien aptariama vieno iš artimiausio Vladimiro Putino bendražygių, oligarcho Jevgenijaus Prigožino įkurta ir puoselėjama karinė grupė „Wagner“, tebevaidinanti svarbų vaidmenį tiek palaikant vadinamųjų separatistų kontrolę Rytų Ukrainoje, tiek ir saugant diktatoriaus Basharo al-Assado režimą Sirijoje.

Privačių karinių grupių panaudojimas konfliktuose, kuriuose dalyvauja Rusija, Kremliaus režimui naudingas dėl trijų priežasčių. Vienas esminių destruktyvaus Rusijos veikimo principų yra sukurti situaciją, kai nepaisant akivaizdaus Kremliaus dalyvavimo konflikte tai įrodyti yra be galo sunku. Bene geriausiai žinomas pastarojo meto pavyzdys – vadinamieji „žalieji žmogeliukai“, panaudoti Krymo okupacijai. Lyg ir akivaizdu, kad tai Rusijos specialiosios pajėgos, tačiau nesant skiriamųjų ženklų greitai įrodyti ir atitinkamai reaguoti praktiškai neįmanoma.

Tokia būklė įgalina tiek manipuliuoti tarptautine teise, tiek ir savo piliečių nuomone, kurių dauguma skeptiškai vertina Rusijos dalyvavimą tokiuose konfliktuose kaip Sirijoje. „Taip, tai Rusijos piliečiai, bet jie ten savo noru, o ne kaip Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalis“, – gali teigti Kremlius. Nors neretai prie privačių karinių grupių prisijungti paskatina pati Kremliaus propaganda, dalyvavimą tokiose karo zonose kaip Sirijoje pateikianti kaip galimybę prisidėti prie kovos už savo tėvynę.

Antra, privačios karinės grupės gali įvykdyti tai, ko negali daryti reguliari kariuomenė, pavyzdžiui, užimti ir saugoti bei savo interesams išnaudoti naftos perdirbimo bazę Sirijos teritorijoje. Todėl jų panaudojimas konfliktuose suteikia lankstumo ir, vėlgi, galimybę apeiti įvairius barjerus.

Galiausiai, tai didžiulį pelną nešanti, nors ir rizikinga veikla. Ekonomikai stagnuojant ir kylant iššūkiams patenkinti valdantįjį režimą remiančių oligarchų poreikius, privačios karinės grupės yra nauja niša. J. Prigožinas mainais už B. al-Assado režimo apsaugą ir jo galios išsaugojimą Sirijoje gavo prieigą prie net ketvirtadalio visų Sirijos naftos ir dujų gavybos rinkos. Todėl grupė „Wagner“ jau kurį laiką išlaikoma ne Rusijos, bet B. al-Assado režimo. Toks modelis, panašu, bandomas atkartoti ir kitur: nauja Rusijos privačių karinių grupių veikla pastebima Sudane, Libijoje ir Centrinėje Afrikos Respublikoje. Už pagalbą saugant diktatorių režimus, siekiama gauti prieigą prie naudingųjų iškasenų. Venesueloje, kur diktatoriaus Nicolas Maduro pozicijų išsaugojimas yra svarbus Kremliui, taip pat pastebėti privačių karinių grupių samdiniai.  

Vis dėlto privačių karinių kompanijų plėtra kelia įtampų ir Rusijos režimo viduje. Garsusis praėjusių metų atvejis, kai JAV aviacija nukovė 200–300 „Wagner“ samdinių Sirijoje, parodė, kad, nepaisant protekcijų Kremliuje, yra grupių, kurios nėra patenkintos jų atsiradimu. Mat Vašingtonas į prieš ataką padarytą užklausą, ar toje teritorijoje – ne Rusijos kariai, iš Maskvos gavo neigiamą atsakymą. O po sėkmingos atakos Kremlius, kuriame lankėsi aukšti „Wagner“ grupės pareigūnai, atrodė ypač sutrikęs.

Tai parodė galimą privačių karinių grupių trintį su visų pirma reguliariosios kariuomenės generolais, kurie nepatenkinti, jog jiems tenka vykdyti pavojingas misijas karštuosiuose pasaulio taškuose „dėl tėvynės“, kai kiti tai daro milijonais pildydami savo kišenes. Taip pat bijoma, kad privačios kariuomenės ilgainiui gali įgyti per didelį savarankiškumą ir kelti grėsmę režimo stabilumui viduje.

Nepaisant to, prognozuojama, kad Rusijos privačių karinių grupuočių aktyvumas konfliktinėse zonose augs dėl trijų minėtų priežasčių – paneigiamumo, lankstumo bei pelningumo. Toks veikimas „pilkojoje zonoje“ taps papildomu iššūkiu Vakarams, juo labiau, kad tamprūs ryškiai tarp privačių karinių grupių ir valdančiojo režimo bei saugumo struktūrų parodo, kad „privatumas“ yra tik nominalus ir faktiškai tai dar vienas Kremliaus tikslams siekti išnaudojamas instrumentas.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close