Nuomonės

2019.02.11 15:21

Ernestas Parulskis. Lietuvos Luvras

2019.02.11 15:21

Kiekvieną profesionalą... Profesionalais aš vadinu žmones, kurie žino, ką daro, taip pat žino, ką reikia daryti toliau, ir, svarbiausia – žino, kodėl kas nors nesidaro. Taigi, kiekvieną profesionalą labai erzina diletantai, dosniai teikiantys patarimus ar šiaip komentuojantys. Ypač nuo diletantų kenčia menininkai ir kultūrininkai.  

Aišku, jei būtų sudarytas diletantų drąsiausiai komentuojamų sričių reitingas, kultūrininkai nebūtų pačiose aukščiausiose vietose. Ten, pirmose pozicijose, atsirastų krepšinio ir futbolo treneriai, miestų planuotojai, kelininkai, o reitingo apačią užimtų specifinio turinio profesionalai, kuriems pro šalį einantys mėgėjai patarimus dalinti vengia – programuotojai, muzikantai, lazerių gamintojai, fokusininkai, sudėtingesnių organų chirurgai ir, sakykim, virtuozai, sukišantys į butelius burinių laivų modelius.

Kultūros darbininkai šiame reitinge būtų maždaug per vidurį, bet erzinančių aiškinimų jie gauna nemažai. Pavyzdžiui, mes, muziejininkai du kartus per metus turim išklausyti dejones apie muziejų lankomumą – mažą Lietuvoje ir didelį kuriame nors kurio nors megapolio muziejuje. Pirmą kartą aiškinimų porciją visos Žemės lokalių muziejų kuratoriai sulaukia vasaromis, kai iš išvykų grįžta turistai. Antrą kartą muziejų statistiką diletantai pradeda komentuoti metų pradžioje, kai paskelbiami lankomumo duomenys ir užfiksuojami nauji rekordai. Visa tai aš patyriau prieš pora savaičių, Luvrui paskelbus apie dešimt milijonų lankytojų 2018-ais metais, rekordą ir Luvrui, ir pasauliui. Tuo pačiu metu buvo pranešta, kad praėjusiais metais mūsų Jūrų muziejus pasiekė analogišką rekordą – Lietuvos kontekste – su 800 000 lankytojų. Aiškintojai šioje absoliučiai pozityvioje naujienoje sugebėjo rasti negatyvumą – lygindami mūsiškių „net ne milijoną“ su Luvru.

Ir aš šį kartą nusprendžiau nebedemonstruoti korektiškų statistinių analogijų, o laikinai pereiti į mėgėjišką argumentacinį lauką ir galiausiai palyginti žymiausią, labiausiai lankomą ir turtingiausią pasaulio muziejų, Luvrą, su Lietuvos muziejais. Iš karto pasidžiaugsiu – tai buvo puikus sprendimas, netikėtai suteikęs įrankį, leisiantį laimėti ginčus, kuriuos naudojamos demagoginės arba karingo neišmanymo priemonės.

Labiausiai mane nustebino atsitiktinumai. Atsisiuntęs Luvro metines ataskaitas sužinojau, kad muziejaus plotas, su saugyklomis, bet be lauko ekspozicijų, yra 360 000 kvadratinių metrų. Nedelsiant suskaičiavau, kokį plotą, su saugyklomis, bet be lauko ekspozicijų užima visi 104 Lietuvos muziejai – nacionaliniai, respublikiniai, savivaldybių, žinybiniai ir privatūs. Nuo Valdovų rūmų iki Šakočių muziejaus. Rezultatas pritrenkė – bendras mūsų muziejų plotas yra beveik toks pat kaip Luvre – 313 000 kv. metrų. Luvro ataskaitose buvo pateiktas ir bendras jame dirbančių žmonių skaičius – 2300 administratorių, kuratorių, darbininkų ir apsaugos darbuotojų. Iš mano intonacijos jau galima suprasti, kad visuose Lietuvos muziejuose dirba irgi panašus žmonių skaičius, apie tris tūkstančius. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei mes ir galim su kuom nors lygintis, tai tik su Luvru, nes patys ir esame tikslus, kiekybiniu požiūriu, Luvro atspindys. Na, o kaip atrodo kiti skaičiai? Jau minėjau, kad 2018-ais Luvre buvo 10 milijonų lankytojų. Lietuvos Luvre (dėl viso pikto primenu, kad tokiu terminu vadinu visus Lietuvos muziejus) praėjusių metų duomenų dar nėra, bet turėdamas užpernykščių metų skaičių – 4 200 000, matydamas Jūrų muziejaus rekordą ir stebėdamas tiesiog vizualiai gausesnius žiūrovų būrius, drąsiai sakau, kad 2018-ais metais Lietuvos muziejus aplankė mažiausiai 5 milijonai žmonių. Lyg ir galima sakyti, kad mūsų Luvre buvo dvigubai mažiau lankytojų nei Paryžiaus Luvre, bet panaudojus dar vieną demagoginės statistikos instrumentą, situacija būtų kitokia. Viename tyrime skaičiau, kad Monos Lizos paveikslas Luvrui generuoja 60 procentų žiūrovų, arba, jei Paryžius, kaip ir mes, neturėtų garsiausio šedevro, jiems teliktų keturi milijonai lankytojų – milijonu mažiau nei pas mus. Ir galiausiai, palyginus abiejų institucijų biudžetus – 320 milijonų eurų Paryžiuje, ir 62 milijonai Lietuvoje, darau finalinę išvadą – Lietuvos muziejininkų darbo našumas yra šešis kartus didesnis už prancūzų.

Žinoma, šis žongliravimas statistika nėra skirtas muziejų industrijos ekspertas, kurie puikiai žino, ką dar reikia padaryti Lietuvos muziejininkystėje ir dar geriau žino, kodėl kai ko padaryti nepavyksta – nėra motyvacijos, per daug biurokratijos, gąsdinantys neprofesionalių reformų planai ir, be abejo, nepaaiškinamai skurdūs biudžetai.

Bet, iš kitos pusės žiūrint, mano pademonstruotas spekuliavimas skaičiais parodo platesnį horizontą, kuriame aiškiai matosi galimos (bet vis dar nebūtinai įvyksiančios) ateities kontūrai – muziejai yra demokratiškiausia, lengviausiai prieinama, generuojanti didžiausias netiesiogines pajamas, edukatyviausia ir atraktyviausia – neprarandant turinio kokybės – kultūros pramonės šaka. Šaka, ant kurios Lietuvoje sėdi penki milijonai žmonių. Faktiškai, turbūt tai ir yra ta šaka, kurios negalima pjauti.

Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.