Nuomonės

2019.02.09 12:02

Mykolas Drunga. „Brexito“ priežasčių ieškant

2019.02.09 12:02

„Liaukitės „Brexite“ ieškoję prasmės“, – teigia britų filosofas Alexis Papazoglou savo autoriniame komentare amerikiečių žurnalui „New Republic“ ir tęsia.

Alano Bennetto pjesėje „Istorijos berniukai“ charizmatiškas istorijos mokytojas valdiškoje Šiaurės Anglijos mokykloje bando moksleivius parengti stojimo į Oksfordą ir Kembridžą egzaminams.

„Ką tau reiškia istorija?“ vieno moksleivio paklausia mokytojas. „Ką man reiškia istorija? Tai tik viena prakeikta bėda po kitos“, – atsako mokinys.

Po 2016 m. birželio referendumo už Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje nutraukimą priežasčių „Brexitui“ paieškos tapo vienu iš pagrindinių žmonių užsiėmimų. Čia išryškėjo du požiūriai.

Pirmasis suprato „Brexitą“ kaip reakciją į ekonominius poslinkius, pirmiausia 2008 m. finansų krizę ir jos vis dar juntamą poveikį, bet ir konservatyvių vyriausybių nuo 2010-ųjų vykdomą taupymo bei diržų veržimo politiką, palikusią daugelį žmonių su prasčiau apmokamais ir mažiau saugiais darbais.

Šioje versijoje Europos Sąjunga tampa atpirkimo ožiu Jungtinės Karalystės vidaus politikos nuodėmėms.

Antrasis požiūris į pirmą planą iškelia tapatybės klausimus. Čia reiškiasi britiškojo nacionalizmo atgimimas, nostalgiškas prarastos šlovingos praeities ilgesys ir visuomeniškai bei politiškai galios netekusių žmonių priešiškumas politiniam elitui bei mokslus baigusiųjų klasei.

Arba, kitaip pasakius, bejėgiškai muistosi buvusi didžgalybė, mėginanti susivokti, kas jai pasidarė ir kaip, ir kodėl ji neteko tiek galios.

Tačiau, kiek bebūtų šiuose naratyvuose tiesos, jie ignoruoja vieną kertinį esamos netvarkos aspektą – tai, kad daugelis pačių svarbiausių dabar vykstančių dalykų yra grynai atsitiktiniai.

Britų parlamento atsidūrimas aklavietėje dėl sąlygų, kuriomis Jungtinė Karalystė išstos iš Europos Sąjungos, ir tai, kad, likus vos dviem mėnesiams iki išstojimo, to išstojimo sąlygos dar nėra žinomos – dėl viso to lengva kaltinti individualius politikus.

Tačiau kartu tai mums primena, kokia nenumatoma ir atsitiktinė vis dėlto gali būti istorija. A. Bennetto pjesės nepagarbusis moksleivis, sakęs, jog istorija tėra viena sumauta bėda po kitos, tikrai nebuvo toks jau visiškai neteisus.

Jis turbūt geriau pataikė į dešimtuką nei Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ar Karlas Marxas, kurie  suformavo modernųjį požiūrį į istoriją, kaip į kažką dėsningą ir varomą didesnių jėgų.

Istorija, pagal jų teorijas, turi savo pačios vidinę logiką, savo pačios dinamiką. O individualūs žmonijos veikėjai, kuriuos galėtume laikyti atsakingais už įvykių atsiradimą, tėra įrankiai daugiau mažiau neišvengiamam rezultatui pasiekti.

Jei Europoje nebūtų siautęs ir ją pakeitęs Napoleonas, tą būtų padaręs kitas. O „Brexitas“ visada būtų įvykęs, jei ne vienaip, tai kitaip.

Bet yra, teigia filosofas A. Papazoglou, ir kitas būdas žiūrėti į istoriją, pagal kurį istoriniai įvykiai nesusiklosto dėl to, kad jie būtini. Priešingai, atsitiktinumas ir tikimybė yra tai, kas valdo pasaulį.

Jaunesnei filosofų kartai priklausiusiam Friedrichui Nietzschei, rašiusiam  prieš XIX amžiaus pabaigą, bet kokia šneka apie būtinybę pakvipo „diskredituotu“ krikščionišku požiūriu, pagal kurį visata turi iš anksto nustatytą struktūrą.

O pasak F. Nietzsches, istorijos įvykiai kyla iš daugelio skirtingų ir dažnai tarpusavyje nesusijusių bei atsitiktinių priežasčių. Šiame variante individai yra istorijos varikliai, o ne tik jos vežami keleiviai.

Jeigu, pavyzdžiui, Adolfą Hitlerį būtų nužudę kūdikystėje, kaip internete svarstyta 2015 m. ir vėl pastarąjį mėnesį, tai holokausto nebūtų buvę.

Žmonės, F. Nietzsches nuomone, savo kančiose visada ieško prasmės. Didieji naratyvai, „Brexito“ priežastimi iškeliantys ekonomines aplinkybes ar nacionalinę tapatybės krizę, yra būdas jam suteikti prasmingumo.

Tačiau A. Papazoglou smulkiai apžvelgia „Brexito“ istoriją ir parodo, kaip ji beveik visa susidėjo iš atsitiktinių dalykų, kurie įvyko, bet kurių galėjo ir nebūti. Tai iš tiesų nesusijusių ir savyje beprasmių įvykių kaskada, „viena prakeikta bėda po kitos“.

Ši diagnozė kai ką gali varyti į neviltį. Tačiau idėja, kad „Brexito“ atveju niekas nebuvo nulemta iš anksto, kitus gali paguosti ir netgi pasirodyti kaip išlaisvinanti.

Pripažinti, kad praeitis gali būti atsitiktinė, tai reiškia suprasti, jog ateitis daug atviresnė žmogaus įsikišimui ir koregavimui nei galėjome tikėtis. Taip baigė savo straipsnį Jungtinių Amerikos Valstijų žurnale „New Republic“ Jungtinės Karalystės filosofas A. Papazoglou.