Nuomonės

2019.02.08 12:34

Rita Miliūtė. Kad mokytojai rėktų ant direktorių

2019.02.08 12:34

Šią savaitę etiketas lyg  ir reikalautų toliau aptarinėti paaiškinimus dėl anglų kalbos nemokėjimo ir neįvykusią ministrų kabineto narę, kuri turėjo būti vienintelė moteris kabinete, bet nežinojo, kaip tiksliai vadinasi jai ir karui su prezidentūra paserviruota ministerija. Bet nekalbėsiu apie tai. Nes esu atvirai šališka. Prie tų, kurie deklaruoja – mokėti tą prakeiktą anglų kalbą yra ne tik gebėjimų įrodymas.

Ne tiek mažai  mūsų išmoko ją tuomet, kai gyvos anglų kalbos pasiklausyti galėjai tiktai „ABBA“ plokštelėse ar naktimis per Liuksemburgo radiją. Dabar gali išmokti vien iš televizoriaus. Ir ne taip, kaip sakosi išmokę lenkiškai iš Lioleko ir Boleko, kurie tam filmuke iš tikro nekalba nei lenkiškai, nei kaip nors kitaip. To animacinio filmuko garso takelis yra tiktai jaustukai ir daug muzikos, kaip muzika yra garso takelis Lietuvos vyriausybės skelbiamuose vaizdo įrašuose iš jos vadovo susitikimų su užsienio kolegomis. Mokėti anglų kalbą valstybės vadovui reiškia gebėjimą kalbėtis su kitais vadovais kaip lygus su lygiais, nejaučiant nei provincijos, nei kitokios atskirties valstybės komplekso.

Kalbėsiu šiandien apie tai,  kas man atrodo svarbiau, negu vieno ar kito šalies valdininko kompetencija, kad ir paties aukščiausio – požiūrį į vaikus. Ne tuos, kurie krykštautų prezidentūroje,  į tuos vaikus, kurie mokyklose.  Žiežmarių lituanistės, rėkusios ant vaikų, kolegos parašė jautrų laišką apie pervargusią mokytoją ir po ja esą pakurtą inkvizicijos laužą, nors niekas lig šiolei neištyrė, dėl ko mokytoja pasielgusi šitaip spontaniškai.

Pasirašyčiau po mažiausiai kas antru žodžiu tos pervargusios mokytojos kolegų laišku – apie tai, kad ji nuo pat rugsėjo jautė įtampą dėl pasikeitusios ir neaiškios apmokėjimo sistemos, kad nesulaukdavo atsakymų iš mokinių tėvų ir likdavo viena su visa atsakomybe ir už dėstomą dalyką, ir už bendradarbiavimą tiek mokykloje, tiek ir su ja.

Pasirašyčiau ir po tuo, kad mokytojas turi sulaukti adekvataus atlyginimo, bet taip pat ir konsultacijų, ir paramos – kad jis neperdegtų ir kad nekiltų nė mintis, kad pervargus galima vaikus išmokyti kirčiuoti rėkiant ir bauginant.

Bet po visu laišku – ne, nepasirašyčiau. Nes ne ant kolegų mokytojų kambaryje rėkė ta pavargusi lituanistė. Ir ne direktoriaus kabinete. Ji rėkė klasėje, ant vaikų. Šeštokų. Rėkė mokytoja, tas žmogus, kuris turėtų ne tik nerėkdamas paaiškinti kirčiavimo taisyklę, bet ir patartų vaikui ką daryti, jeigu iš jo tyčiojasi arba gąsdina. Kuris pamokoje arba per pertrauką papasakotų, kad niekas niekada neturi teisės žeminti vaiko orumo, ir ypač, ką daryti, jeigu taip elgiasi vyresni ir už jį stipresni.

Žurnalistės Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

0

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius