Nuomonės

2019.02.12 12:28

Bernardas Gailius. Lietuviai kelyje (komentaras)

2019.02.12 12:28

„Šoko tik lietuviai“, linksmo vakaro įspūdžiais dalijasi simpatiška ponia nuo gretimo stalelio. Pusryčiaujame jaukiame Alpių viešbutyje. Čia tikrai gausu tautiečių – labai tinkama vieta vadinamajam stebėjimui dalyvaujant. Kelioniniai lietuvių įpročiai – kaip ant delno.

Mano pašnekovės pastaba apie lietuvių šokius labai tiksli. Lietuviai iš tikrųjų atsipalaiduoja ir atsiskleidžia tik kelionėse. Namuose mes nesame labai socialūs, nemėgstame svečių ir švenčių, palyginti nedaug laiko skiriame draugams. Nors nemėgstame ir viso to pripažinti.

Viena iš daugelio tradicinių vasario mėnesio apklausų atskleidė, kad net 85 proc. lietuvių švenčia Vasario 16-ąją. Bet tuo pačiu net 41 proc. „prisipažino Lietuvą mylintys tyliai“. Ką tokiu atveju reiškia žodis „švęsti“, mums teatsako vaizduotė.

Daug tiksliau negu statistika lietuvių socializaciją iliustruoja būsto rinkos dėsningumai. Butų ir baldų pasiūla bei paklausa akivaizdžiai rodo, kad svetainė – tai televizoriaus ir kitų vakarinių šeimos pramogų vieta. Ją įrengiant negalvojama apie svečių priėmimą ir šiam tikslui daugumos mūsų svetainės tinka tik iš bėdos.

Tačiau keliaudami mes mėgstame ir pabendrauti, ir pašvęsti, ir net pašokti. Ypač, kai visas šias linksmybes organizuoja kas nors kitas – kelionių agentūra ar viešbutis.

Galbūt dėl to lietuviai labai mėgsta keliauti. Prieš metus atlikta bendrovės „Spinter“ apklausa parodė, kad 47 proc. Lietuvos gyventojų į užsienį išvyksta 2–3 kartus per metus, 39 proc. – kartą per metus, 11 proc. – ne mažiau kaip 4 kartus per metus. Rečiau negu kartą per metus užsienyje lankosi tik 3 proc. lietuvių.

Aš pats išvažiuoju iš Lietuvos mažiausiai 3 kartus per metus, bet savo pažįstamų rate tikrai negarsėju kaip reikšmingas keliautojas. Manau, kad priešingai – atrodau pakankamai sėslus ar net keliaujantis be entuziazmo.

Tikėtina, kad kelionės primena apie laisvę, todėl atliepia vidinį lietuvio dvasios polėkį. Pasaulis mus šaukia ir mes labai norime į tą šauksmą atsiliepti.

Tai matant galima tik stebėtis, kiek nedaug kelionės lietuviams prideda patirties, pasaulio ir kitų kultūrų pažinimo. Atrodo, kad išvykę mes mėgstame savą kompaniją, kurios laikomės net tada, kai peržengiame, atrodytų, didžiausią kliūtį – kalbos barjerą.

Prieš keletą metų lietuviškumą emigracijoje tyrinėjusi sociologė ir antropologė Ieva Kripienė LRT RADIJUI pasakojo savo įspūdžius apie JAV lietuvių gyvenimą. Pasak jos, net puikiai pritapę ir daug amerikiečių draugų turintys lietuviai tuokiasi su tautiečiais ir tvirtai laikosi įsikibę lietuviškų maisto produktų.

Panašiai ir savo pačių kelionėje į Alpes tik mes – taigi, kiti lietuviai atskleidėme labai akivaizdžias vietinių Trentino regiono vynų paslaptis žmonėms, kurie tame regione jau buvo daug kartų. Po trumpo ir santūriai lietuviško pokalbio parduotuvėje atsisveikinau nuoširdžiai tikėdamasis, kad ne visiškai sugriovėme anoje kompanijoje jau rimtai įsitvirtinusio vynų žinovo autoritetą.

Taigi, pasaulis lietuviui yra kaip labai pavojingas vandenynas. Ten plaukti įdomu ir pelninga, bet nesaugu, todėl kelionėse reikia laikytis išvien, per daug nenutolti nuo savo laivo ir jo įgulos. Pažinimas kenčia, nes saugumas svarbiau.

Be kita ko, ši išvada dar kartą primena, kad lietuviška emigracija greičiausiai yra ne nutekėjimas, o Lietuvos ribų praplėtimas. Kaip ir daugelis būdo bruožų, smalsus, bet atsargus lietuvių santykis su pasauliu yra tuo pat metu ir silpnybė, ir stiprybė.

Ar ir kaip sugebėsime tuo bruožu pasinaudoti augindami savo respubliką, savo bendrąjį gėrį – štai esminis mūsų dabarties klausimas.

Istoriko, politikos apžvalgininko Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.