Nuomonės

2019.02.06 10:04

Dainius Pūras. Kas trukdo veiksmingai saugoti vaikus nuo smurto?

2019.02.06 10:04

Aistringos diskusijos Seime ir visuomenėje apie vaikų apsaugą nuo smurto ir valstybės paramą šeimoms turi prasmę. Jas analizuojant, galima išgryninti geras ir nelabai geras žinias.

Gera žinia yra ta, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje nebėra abejingi vaikų likimams. Todėl ir tiek daug aistrų. Juk neturėtume džiaugtis, jei daug piliečių tvirtintų, kad jie šiam klausimui abejingi. Suvokimo, kad smurtauti prieš vaikus negalima, Lietuvoje daugėja. Dabar jau, kas bepasisakytų šiuo klausimu, pradeda nuo deklaravimo, kad smurtas prieš vaikus yra nepateisinamas. Tuo galime pasidžiaugti. Dar visai neseniai svarbūs žmonės viešai ir gana masiškai didžiavosi, kad patys buvo lupami, ir aiškino, kad kitaip doro žmogaus neišauginsi.

Bet yra ir negerų žinių, ir jų nemažai. Kai kurias pakomentuosiu.

Lietuvoje įsitvirtino netikusi mada kurti savo taisykles ir nepaisyti gerųjų pasaulio patirčių. Kai 2007–2011 m. buvau Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, daug sužinojau apie veiksmingai taikomus vaikų teisių apsaugos ir paramos šeimai principus. Yra daug valstybių, ir ypač Europoje, kurios sukūrė tvirtą prevencinių paslaugų tinklą ir taip padeda tėvams auklėti vaikus be smurto.

Deja, jau daug metų yra nusistovėjusi tradicija, kad rekomendacijoms, kurias Lietuvai teikia ne tik Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, bet ir kitos tarptautinės organizacijos, mūsų politikai priešinasi. Kodėl? Kas trukdo imti ir sukurti tokią paslaugų vaikams ir šeimoms infrastruktūrą, kuri  būtų veiksminga? Kad nebūtų priešinama vaikų teisių apsauga su pagalba šeimai?

BNS nuotr.

Tarp svarbiausių kliūčių – per pastarąjį dešimtmetį užderėjusios įvairios sąmokslo teorijos apie esą iš vakarų ir šiaurės mums peršamas blogybes. Tų sąmokslo teorijų įtaka visuomenės nuomonei ir politikų sprendimams Lietuvoje yra nepadoriai didelė.

Viena iš sėkmingiausiai suveikusių sąmokslo teorijų – tai mitas apie tariamą Norvegijos nesėkmę šeimos ir vaikų teisių apsaugos politikoje.  Norvegijos specifika yra stipriai perdedama. Skirtumai tarp vaikų teisių apsaugos principų gerovės valstybėse, tokių kaip Šiaurės Europos šalys, Vokietija, Prancūzija, kitos senosios ES valstybės, Šiaurės Amerika, Australija ar N. Zelandija – iš tikrųjų nėra esminiai. Visose šiose valstybėse daug metų investuojama į stiprų tinklą tarnybų, kurios padeda šeimoms auginti ir auklėti vaikus ir kartu  užtikrina vaikų apsaugą nuo bet kokio smurto. Optimaliai yra subalansuotas „lygiakampis trikampis“ – vaikų teisės, šeimos vaidmuo ir valstybės institucijų vaidmuo. Laikinas vaiko paėmimas iš biologinės šeimos ir Norvegijoje, ir visur kitur yra kraštutinė priemonė. Prieš tai tėvams siūloma įvairiapusė pagalba – praktiškai padėti stiprinti tėvystės kompetencijas. Bet niekur nežiūrima pro pirštus į jokį vaikų teisių pažeidimą. Tie pažeidimai neskirstomi į „normalius“ ir „nenormalius“, kaip ir šeimos nėra rūšiuojamos. Įtarus bet kokį smurtą, gavus netgi anoniminį pranešimą, situacija toje šeimoje vertinama kompetentingų specialistų, ir, jeigu yra pavojus vaiko saugiai ir sveikai raidai, tokia šeima gauna visapusę pagalbą. Bet jeigu tėvai nebendradarbiauja ir jeigu vaiko sveikatai bei saugumui pavojus išlieka, sprendžiama dėl laikinos globos kitoje šeimoje. Problemų, be jokios abejonės, iškyla, visose valstybėse, kitaip ir būti negali tokioje sudėtingoje srityje. Tos problemos nuolat sprendžiamos, kartu ir vaikus apsaugant, ir šeimoms padedant.

Tikėtasi, kad tokiu keliu, 2017 m. priėmus „vaikų nemušimo“ įstatymą, kad ir gerokai vėluojant, bus pradėta žengti ir Lietuvoje. Deja, dabar eskaluojamos panikos su šūkiu „Neleisime grobti mūsų vaikų“  kontekste kilusi „šeimų apgynimo“ banga grėsmingai bloškia Lietuvą atgal.

Būtent sąmokslo teorijų agresyvus aktyvavimas sujaukė protus ir jausmus nemažai daliai Lietuvos žmonių. Be rimto pagrindo žmones Lietuvoje pradėta gąsdinti  kažkokiomis mistinėmis jėgomis, kurios esą turi tikslą grobti vaikus iš Lietuvos šeimų. Ignoruojamas faktas, kad tai svarbi informacinio karo sritis ir kad šios absurdiškos sąmokslo teorijos aktyvuojamos jau ne pirmą kartą. Ypač skaudu matyti, kaip moralinės panikos kėlimu ir žmonių klaidinimu užsiima politikai, tarp jų ir kandidatai į Respublikos prezidentus. Jau tiek kartų lipta ant to paties grėblio, ir vėl reiškiasi grėsmingo atkryčio simptomai.

Tuo negeros žinios nesibaigia. Situacijos analizė rodo netgi gilesnes problemos šaknis negu lietuvių naivumas ir polinkis tikėti ciniškai sukonstruotomis sąmokslo teorijomis apie tai, kad „ateis iš Europos grobti jūsų vaikų ir ardyti jūsų šeimų“.

Istorija mums primena, kad apšilimui, kai artėja autoritarinis ar totalitarinis režimas, pasirenkamas manipuliavimas tradicinės šeimos vertybėmis. Visada, kai valstybėje imama varžyti žmonių teises ir laisves, pasitelkiami kokie nors sentimentalūs šūkiai. Bene populiariausias – „Už šeimą“. Lyg kas nors Lietuvoje ar pasaulyje būtų prieš šeimą. Visi yra už tai, kad tėvams būtų padedama auginti vaikus. Visi taip pat už tai, kad smurtą prieš vaikus reikia stabdyti. Jei taip, tai dėl ko keliama panika ir laužomos ietys?

Atsakymas peršasi tik vienas. Artėja svarbūs rinkimai. Vaikai, kuriuos turėtume pradėti pagaliau apsaugoti nuo smurto, nebalsuoja – taigi, čia galima palaukti. Balsuoja suaugusieji, kurie kelis pastaruosius mėnesius buvo klaidinami ir gąsdinami iš šiaurės ir vakarų ateinančia grėsme tautos vertybėms. O dabartinėmis valdančiųjų pataisomis rinkėjai raminami pažadais, kad gera valdžia  neleis grobti vaikų. Todėl, net ir suvokdami,  kad tos pataisos gali sukelti rimtų pasekmių ir suparalyžiuoti valstybės  ir visuomenės pastangas stabdyti smurtą prieš vaikus, valdžioje esantys politikai prioritetą teikia savo elektorato sutelkimui prieš svarbius šių metų rinkimus. Štai kodėl eskaluojami „šeimų gynimo“ lozungai ir su tuo susiję parodomieji veiksmai.

Cinizmo politikoje visada yra nemažai. Bet šiuo metu Lietuvoje, eksploatuojant šeimos vertybių temą, demonizuojant sveikiausių visuomenių ir valstybių patirtis, cinizmo dozė yra pavojingai per didelė. Linkiu Lietuvos piliečiams atsispirti neatsakingų gąsdinimų ir melagingų žinių srautui. Iššūkiai demokratijai ir pamatinėms laisvėms visada yra stipriai susiję su vaikystės ir šeimos politika. Tai yra tradicinė dirva moralistams ir gąsdintojams, renkantiems patiklių ir prasčiau informuotų rinkėjų balsus. Laikas būtų Lietuvos piliečiams subręsti ir įgyti imunitetą, apsaugantį nuo gausių „gelbėtojų“, žadančių apginti nežinia ką nuo nežinia ko. Priminsiu, kad gąsdina mus ne bet kuo, o patirtimi valstybių, kuriose yra pačios sveikiausios ir laimingiausios visuomenės. Jei norime gyventi, kaip gyvena žmonės į šiaurę ir į vakarus nuo mūsų, tai ir investuokime į kiekvieno piliečio, pradedant nuo vaikų, teises ir laisves, o ne į vertybes, atsineštas iš smurto kultūros. Laikas būtų nustoti didžiuotis tradicija, kad su prievaizdo ir botago (kitaip sakant, smurto) kultūra ugdome vis naują nuolankių ir paklusnių žmonių kartą.

Kol kas tiek žinių pamąstymams apie tai, kodėl šiuo klausimu tiek daug aistrų ir kodėl daromi sprendimai, iš anksto žinant, kad jie ydingi. Apie tai, kad šis klausimas yra dar ir geopolitikos, ir su nacionaliniu saugumu susijęs klausimas, galėsiu daugiau pakomentuoti kitą kartą.

Dainius Pūras yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius.