captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Didelis mažo žmogaus pėdsakas

Atrodo, kad atsiminti prieš pusę amžiaus sutiktą žmogų ir kalbėti apie jį taip, tarsi su juo bendrauta vos vakar, galima tik Holivudo kino juostoje. Tačiau kai kurios gyvenimo istorijos pačios tampa scenarijais. Būtent ypatingi, Dievo palaiminti žmonės įkvepia kurti filmus, rašyti knygas, įamžinti juos paminklais.

Atrodo, kad atsiminti prieš pusę amžiaus sutiktą žmogų ir kalbėti apie jį taip, tarsi su juo bendrauta vos vakar, galima tik Holivudo kino juostoje. Tačiau kai kurios gyvenimo istorijos pačios tampa scenarijais. Būtent ypatingi, Dievo palaiminti žmonės įkvepia kurti filmus, rašyti knygas, įamžinti juos paminklais.

Vykdama į Latviją ieškoti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pėdsakų, jaučiausi taip, lyg ketinčiau šieno kupetoje rasti adatą.

Norėjau atidžiau patyrinėti po tremties dešimt metų negalėjusio gyventi Lietuvoje K. Vasiliausko likimą. 1959 metais atvykęs į Latviją iš Komių ASSR, kur dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose, jis čia gyveno iki 1969-ųjų, kai rudenį tapo Varėnos bažnyčios klebonu.

Daugpilio archyvo darbuotojos, sunešusios šūsnis tabelių ir registracijos žurnalų, netikėjo, kad juose galima atrasti K. Vasiliausko gyvenimo šiame mieste ženklų. Valdžia registruodavo tik nuolatinius butus Daugpilyje turėjusius žmones, o K. Vasiliauskas, čia dirbdamas ir šilumvežių fabriko elektriku, pastogę nuomojo. Ždanovo kolūkis, kuriame jis dirbo buhalteriu, taip pat skendėjo praeities migloje, nes kiekviename Latvijos rajone sovietmečiu buvo po kelis Ždanovo ir Janio Rainio kolūkius.

Kai žvilgsnis jau buvo beatbunkąs, archyve saugomose bylose pastebėjau K. Vasiliausko pavardę ir atpažinau kaligrafišką monsinjoro rašyseną: būdamas buhalteriu, jis privalėdavo pasirašyti kolūkio valdybos posėdžių protokolus. Juos vartant atsiskleidžia sunkus ir skaudus sovietinio kolūkio gyvenimas, kupinas baimės, draudimų, skurdo ir propagandos.

Kokia buvo mano nuostaba, kai pavyko surasti buvusį Ždanovo kolūkį ir ten nuvykus sutikti tris jį pažinojusias moteris. Apie K. Vasiliauską jos kalbėjo taip, tarsi jis tik vakar būtų iš čia išvykęs.

„Pasirodė kaip spindulys, iki jo nebuvo tokio žmogaus, ir po jo neteko sutikti“, – pasakojo nuotraukas ir jo rašytus laiškus išsaugojusios moterys. Dvi iš jų prisipažino, kad jeigu ne K. Vasiliausko parama ir išmintingi žodžiai jau seniai būtų atsisveikinusios su gyvenimu. Viena jų liko su naujagime ant rankų, kai vyrą, kolūkio brigadininką, po sunkios traumos pražudė taurelė. Sovietiniais idealais auklėjama visuomenė buvo žiauri ir veidmainiškai pasmerkė jauną moterį, kuri, neatlaikiusi gyvenimo naštos, jau ketino pakelti prieš save ranką. Kita, vaikelio besilaukianti mergina, buvo ne tik palikta draugo, bet ir ketino atsisakyti kūdikio. Gimus dukrytei, gavo nuoširdų K. Vasiliausko laišką. Abi moteris jis guodė, parėmė sunkiausiomis gyvenimo valandomis.

„Kai būna gyvenime sunkių akimirkų, paimu tą laišką ir skaitau. Jis man padeda įveikti didžiausias gyvenimo negandas“, – pasakojo moteris, laikydama prie krūtinės 1965 metų pavasarį parašytą ir beveik suskaitytą laišką.

K. Vasiliausko pavaduotoja dirbusi buhalterė pasakojo, kad jis visuomet stodavo skriaudžiamųjų pusėn. Tačiau jeigu kuris bendradarbis pradėdavo daugiau su juo bendrauti, sulaukdavo kvietimo į rajono komunistų partijos būstinę ir ten išgirsdavo priekaištų „dėl ryšių su kunigu“.

Laisvalaikio turėdavo tik sekmadieniais, kuriuos dažniausiai praleisdavo bibliotekoje. Buvusio Ždanovo kolūkio bibliotekos darbuotoja knygas mėgo nuo mažens. Ji pasakojo, kaip vaikystėje slapta pasiimdavo prie ikonų stovėjusias žvakes, kad tik vakarais galėtų ilgiau paskaityti. Tačiau tik sutikusi K. Vasiliauską, ji sako suvokusi, kad apie knygas nieko neišmanė.

„Kazimieras atsistodavo prie lentynos, paimdavo bet kurią knygą ir galėdavo ilgiausiai pasakoti ir apie jos autorių, ir apie turinį“, – prisiminė buvusi bibliotekininkė.

„Žmogiškas žmogus, mokėjęs saugoti paslaptis, dalijęsis viskuo, ką turėjo. Toks jis išliko mūsų atminty“, – sakė buvusio Latvijos Ždanovo kolūkio moterys.  Jų atsiminimai – vertingi štrichai didžio Lietuvos žmogaus, kunigo iš Dievo malonės K. Vasiliausko portretui. Žmonių atmintyje jis neblėsta iki šiol.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...