Nuomonės

2019.01.07 10:51

Ramūnas Bogdanas. Ką renkasi Lietuvos stačiatikiai: Maskvą ar Lietuvą?

2019.01.07 10:51

Pagaliau įvyko istorinis aktas. Stambule reziduojantis Konstantinopolio patriarchas, kuris yra pirmasis tarp lygių visame stačiatikių pasaulyje, šeštadienį pasirašė tomosą, kuriuo Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikė autokefaliją, įtvirtindamas jos nepriklausomybę pagal bažnytinę teisę. Dėl to šėlsta Maskvos patriarchatas – ideologinis rusų pasaulio čiuptuvas, valdomas iš Kremliaus

Visiška tyla ir ramybė Lietuvos stačiatikių pasaulyje, vienijančiame apie 40 000 tikinčiųjų. Tarytum jų tai neliestų. Tačiau liečia, ir net labai. Pagrindas, kuriuo grindžiamas Ukrainos bažnyčios savarankiškumas, yra tas pats, kuriuo remiantis Lietuvos stačiatikiai buvo inkorporuoti į Maskvos patriarchatą. Iš pradžių dalis LDK buvo okupuota Rusijos imperijos, o XX amžiuje Lietuvos respublika užgrobta Sovietų Sąjungos.

Kokią dūdą pučia Maskvos patriarchato vasalai, galime nesunkiai išgirsti Ukrainoje, kur Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos stačiatikių bažnyčia nuo pat Rusijos agresijos pradžios juodino Ukrainos valstybingumo gynėjus. Lietuvoje esantis Maskvos ideologinis forpostas tyli, bet ar tai turi kelti naivų pasitikėjimą Lietuvos stačiatikių bažnyčia tiems, kas neabejingas šalies nepriklausomybei? Mieganti meška nėra pavojinga, tačiau kaip ji elgtųsi pabudusi? Nesunku prognozuoti, pažiūrėjus į destrukcinį Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios elgesį.

Lietuva visomis išgalėmis – nuo prezidentės palaikymo iki visuomeninių iniciatyvų – remia Ukrainos virsmą demokratine vakarietiška valstybe. Neva neutraliai besilaikantys Lietuvos stačiatikiai savaime atsiduria priešingoje stovykloje, kur liepsnoja agresyvūs imperinių kėslų laužai. 

Maskva yra uždraudusi eukumeninius ryšius su nepriklausomos Ukrainos bažnyčios šventikais visiems jai pavaldiems dvasininkams – vadinasi, ir esantiems Lietuvoje. Pastarieji gali dievažintis nieko bendro su visa šia istorija neturintys, tačiau iš Maskvos nuleistas nurodymas jiems galioja, ir jie yra Ukrainos blokados dalyviai, nebyliai palaikantys tebesitęsiančią Lietuvos stačiatikių bažnyčios okupaciją, kuri įvyko, atplėšus ją nuo istorinių ryšių su rusėnų žemėmis.

Nors Lietuvos valstybė nepriklausoma, stačiatikių pasaulyje Lietuvos priklausomybė dar didesnė, negu energetiniame žemėlapyje. Iki šiol drauge su Latvija ir Estija esame įtinklinti elektros žiede BRELL su Rusija ir Baltarusija, o per bažnytinį pavaldumą Maskva turi ideologinį čiuptuvą veikti 40 000 tūkstančių parapijiečių širdis ir protus. Niekam tai nerūpi, nes šventikai cerkvėje šiandien nekviečia į džihadą prieš Lietuvą. Ilgus metus ir energetikai nieko nedarė: esą lemputė šviečia, ir nesukite galvos.

Kada politikams atėjo supratimas, jog vieną dieną per tą lemputę mus gali smarkiai prismaugti, užgimė energetinės nepriklausomybės siekis. Jau turime dujų ir elektros importo alternatyvas, padidinusias mūsų nacionalinį saugumą.

Idėjiniai pančiai matosi dar mažiau nei energetiniai. Vilniaus senamiestyje iki šiol puikuojasi Rusų gatvė, kuri yra tarsi netikslus vertimas, o iš tikrųjų – sąmoningai okupantų iš Maskvos įkištas žodis, kad įsivaizduotume, jog jų koja turi istorinę teisę čia nuolat būti.

Tikrasis gatvės pavadinimas yra Rusėnų, nes toje miesto dalyje gyveno LDK stačiatikiai, atkilę į Vilnių iš Baltarusijos ir Ukrainos žemių. Jie buvo rusėnai, kurie per amžius kariavo prieš Maskvos rusus.

Vilniaus meras toliau reklamiškai šypsosi ir puikuojasi iškraipyto pavadinimo lentele, nes nėra rinkėjų rusėnų, kurie jį nubaustų už jų praeities paniekinimą. Matyt, stoka ir Lietuvos stačiatikių, kurie paklaustų savo bažnyčios, kokį kelią ji renkasi: su Maskva ar su jų tėvyne Lietuva?

Apžvalgininko Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.