captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Į linarovio talką

Kaime iš vasaros darbų rugpjūčio pabaigoje paprastai būdavo palikęs tik linarovis. Žemės ūkio darbai turėdavo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino – duonelei kasdieninei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi apeigomis. Kitados tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas Vaižgantas, o darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis ar Gavėnas.

Kaime iš vasaros darbų rugpjūčio pabaigoje paprastai būdavo palikęs tik linarovis. Žemės ūkio darbai turėdavo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino – duonelei kasdieninei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi apeigomis. Kitados tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas Vaižgantas, o darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis ar Gavėnas.

Iš religinių ritualų po Lietuvos krikšto beliko desakralizuoti liaudiški papročiai ir tikėjimai. Jie sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją.

Kai maždaug nuo pusės stiebelio ilgio nubyra žemutiniai lapeliai, tada linų brandumas pasiekia geltonosios rauties laipsnį. Norint gauti gerų sėmenų, linai raunami kiek vėliau, galvutėms parudavus ir ėmus „skambėti“. Stiebelių aukštį pamatuodavo saujos gniaužtais. Apie labai menkus linus taip pasakys: „Linai tik per gniaužtelį, pasilenkus rauti, barščiai pro ausis bėga“. O apie gerus: „Galvenos kaip pupos!“

Linarovis – tikrai nelengvas darbas. Neatitiesiant nugaros, vis skubant, kad nepasilikus nuo kitų „šluotos vilkti“. Vienodesniam linų pluoštui gauti vieno sėjimo lauką reikėdavo nurauti per dieną ar dvi. Todėl linaroviui būdavo telkiamos moterų ir merginų talkos. Jos vadintos atbūtinėmis, nes kaimynams už pagalbą reikėdavo tuo pačiu atsilyginti. Pradėdavo rauti irgi „moterišką“ dieną.

Į linarovį rovėjos susirinkdavo baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusios, nešinos ąsočiais parūgštinto vandens atsigaivinti. Darbo sparta priklausydavo nuo barvedės, patyrusios ir geros darbininkės, kurią pasiskirdavo pačios rovėjos. Garbinga pareiga, bet nelengva: visos į barvedę žiūri. Jei sukraipys barą, juokais sakydavo, kad gausianti kreivą vyrą. Jei gražiai dirba, pabaigoje apvainikuojama lino karūna. Barvedės surautų pirmosios linų saujos stiebeliais visos moterys liemenį apsijuosdavo – kad skausmas nuo darbo neįsismelktų. Baro plotį nustatydavo ištempusios už kampų skarelę. Jis maždaug lygus biržei – tiek iš karto rankos mostu užberiama sėjant. Jeigu reikėdavo iš baro kur išeiti, tarkime, vaikų pasižiūrėti, savo barą rovėja „užrakindavo“– padėdavo sukryžiavusi du stiebelių pluoštelius.

Kartais pasitaiko rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai lynė arba lininas; jis lemia rovėjai sveikatą, sėkmę, laimę, o jei netekėjusi – gerą vyrą gauti. Ir dar toks burtas: jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui  esant, jaunam juos paklotų, jaunam praverptų ir jaunam tuo siūlu pervertų patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį „prisiūtų“ prie savęs visam amželiui.

Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam, dargintinam rasoje pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Klotinių linų saujelės įvairiose Lietuvos vietose vadintos labai skirtingais vardais: gubele, krūvute, mendelaičiu, kučkele, rautine, gervele, sėdeliu, šereliu, šlituke.

Itin įdomūs yra linarovio dainų, skambėjusių atokvėpio valandėlėmis, priedainių žodžiai. Tai keisti, nesuprantami, bet išmoningi garsažodžiai. Štai keletas jų: „Ak dundavatur, vas padratum, tatum, tartum“, „Ok sandar vandar vaspatrektar, minesetar setar vetar“, „Čindžir vindžir, šokšto brokšto“, „Traktum naktum, ves pampam, ves pampam“. Lyg  svetimos kalbos žodžiai, lyg užkalbėjimai ar burtažodžiai…

Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos džiugiai sviesdavo į viršų, saulės link: „Valio! Linų, linų! Baltų linų!“ Kuri aukščiausiai išmes, ta greičiau ištekės. Bet įdomiausia darbo užbaiga Kupiškio krašte. Rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ Kas tas kiškis? Ar nebus kokios prosenoviškos linų dievybės, pluoštinių augalų globėjo, įvaizdis? Lygiai ir priežodžio Pilypas, iššokęs iš kanapių. Ipatijaus metraštyje, rašytame 1248–1263 metais, minimas Zuikių dievas. Jį tariamai garbinęs didysis kunigaikštis Mindaugas, pasak pravoslavų vienuolio, apsimetėlis naujakrikštas. Kanapių pluoštas tais laikais vartotas pinti tinklams, kuriais būdavo gaudomi smulkūs žvėreliai. Tokios medžioklės sėkmę turėjo globoti Zuikių dievas, kartu jo globai galėjo priklausyti ir kanapių bei linų auginimo sėkmė.

Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, gal dar poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose vis dar tebevykstanti Lino šventė sutraukia daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta norinčiųjų jų darbais pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai jau nebe iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje...

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...