captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Orų pranešimas iš Venecijos

„Į Lietuvą atkeliauja didieji karščiai,“ – savaitės pradžioje pranešė orai.lt. Gerai, kad jau turiu imunitetą – ką tik buvau Italijoje. Kelionės tikslas buvo Venecijos bienalė. Bet pakeliui užsukau į Romą.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Į Lietuvą atkeliauja didieji karščiai,“ – savaitės pradžioje pranešė orai.lt. Gerai, kad jau turiu imunitetą – ką tik buvau Italijoje. Kelionės tikslas buvo Venecijos bienalė. Bet pakeliui užsukau į Romą.

Ten pirmą kartą važiavau motociklu. Viena ranka įsitvėrusi rankenos, kita apkabinusi draugės vyrą stengiausi nenuslysti, kai sankryžose staigiai šaudavom pirmyn, posūkiuose – atsiduoti išcentrinei jėgai, o kai nardėme tarp lekiančių automobilių, meldžiausi žydintiems medžiams. Bet nemanau, kad mano svaiginantis žygis buvo pastebėtas – Romoje motociklais važiuoja visi: ir kostiumuoti bankininkai, ir akiniuotos dėstytojos. Jei ten gyvenčiau, taip važinėčiau.

Paleido mane Vatikane, priešais švento Petro baziliką. Įėjusi vidun iškart pamačiau galybę ekranų: virš galvų iškelti planšetiniai kompiuteriai ir išmanieji telefonai kažką fotografavo. Tai buvo Michelangelo „Pieta“. Jos kontūrus laužė apsauginio stiklo atspindžiai. Ekranai fiksavo tik faktą: „aš ją mačiau“. Bet nebuvo kada pajusti siautėjančių Marijos apsiausto klosčių ir negyvo Kristaus kūno kontrastą. Pati  fotografavau savo senovišku mobiliuoju telefonu, nes atvirutės prisiminimams netinka – jų tobulybėje nėra mano žvilgsnio paklaidų.

Užeidavau į visas bažnyčias, nes tik ten galima pasislėpti nuo saulės ir pamatyti Rafaelio, Carravaggio, Bernini ir kitų kūrinius, šimtus metų gyvenančius tarp barokinių žvakidžių, šventųjų kaulų ir smilkalų. Šalia vieno altoriaus tebestovi Michelangelo prisikėlęs Kristus – tvirtas, tobulas marmurinis kūnas, kurio nesužeidė nei kankinimai, nei mirtis, tik jo genitalijas kažkas vėliau paslėpė po bronzine strėnjuoste. Taip, bažnyčia po bažnyčios, išfotografavau beveik visą telefono atmintį. Bet virš Koliziejaus po lietaus iškilęs vaivorykštės lankas mano fotografijoje būtų tapęs apgailėtina banalybe. Man nepavyktų nufotografuoti ir tarp kolonų praeities mieste skraidančių paukščių. Tik sutemus pastebėjau, kad atminties nebeturi ne tik mano telefonas, bet ir aš – baigėsi baterija. Užgesusiose jo smegenyse liko ir adresas, kur buvau apsistojusi, ir draugės telefono numeris. Išgelbėjo bare sutiktas italas, kuris tuoj pat savo išmaniuoju per palydovus surado mano vietą kosmose. „You are an angel“, – sakau jam. „Il mio nome è Angelo“, – atsakė jis.

Venecijoje nebeturėjau kuo fotografuoti. Bet ir nereikėjo, nes čia jau buvau šeštą kartą ir viską buvau užfiksavusi prieš dvidešimt metų dar juostiniu fotoaparatu. Tą nuotraukų pakelį tebeturiu. Kam dauginti vaizdus, kai jų ir taip per daug? Bet visi kiti daugino. Ant kiekvieno tiltelio, prie kiekvieno įdomesnio namo ar kanalo reikėdavo sustoti, kad kam nors nesugadinčiau kadro. Turėjau laiko stebėti besifotografuojančius: judančioje minioje sustingsta grupelė žmonių; stovi nekrustelėdami, lyg netikri, kaip tie aktoriai, gatvėse apsimetantys skulptūromis. Nuspaudžiamas mygtukas: jau! Ir tą akimirką skulptūra pakrinka. Išyra šypsenos, raukiasi kaktos, kūnai susmunka ir vėl pradingsta minioje. Fotografija trumpam sutvarko tikrovės fragmentą. Vos tik šviesos siūlas nutrūksta, prasideda entropija, paklūstanti karščio logikai.

Man karščio padėjo išvengti menas, uždarytas bienalės paviljonuose. Šįkart atrodė, kad menininkai ėmė išsisukinėti nuo nepakeliamos vaizdo lengvybės diktato. Beveik išnyko prieš dešimtmetį dominavę videofilmai, o tie, kurie liko, taip pat ir fotografijos, demonstruoja sunkiąją vaizdo gavybos pramonę – sandėliuose sukrautas jau nebereikalingos aparatūros plokštes, mygtukus ir laidus. Arba mėgina praskleisti bestorį, bekvapį, atšalusį vaizdo paviršių, artėdami prie tikrovės ir paneigdami patys save. Gal vaizdą gali pakeisti patys daiktai? Magiški, nes kažkieno turėti ir pilni atminties, paslaptingi, nes moka tylėti iškalbingai. Jų bienalėje daug. Daiktai, kuriuos atsimenu, buvo tarsi archeologiniai radiniai, kuriuose galima perskaityti jų istorinį kontekstą. Tokia buvo kreivoka virvelinė vaza, tarsi palikta kažkur išsikrausčiusių menininkų Japonijos paviljone. Fukušimos avarijos persekiojami japonai bando atsikratyti aukos sindromo susitelkdami bendriems darbams. Šis socialistinių statybų atspalvį turintis veiksmas iš tikrųjų slepia neribotas gydymosi absurdu galimybes, ypač, kai penki kirpėjai kerpa vieną galvą, penki keramikai lipdo vieną vazą, penki poetai rašo vieną eilėraštį, o kompozitoriai kuria vieną kūrinį. Vaza juk išėjo nei šiokia, nei tokia, bet pasižiūrėjusi filmą apie jos kūrimo procesą, į ją pažvelgiau su didesne pagarba.  

Bet kiti kūriniai pagarbą kėlė savaime. Tokių buvo dvi rūšys. Pirmąją pavadinčiau vaizdo įgarsinimu. Kai kurių ekranų ir erdvių reikėjo klausytis. Toks buvo Meksikos paviljonas, kur girdėjosi Arielio Guziko įrašyti miesto dienos, augalo skleidimosi ar bažnyčios baroko virpesiai; Prancūzijai atstovaujantis Anri Sala išardė ir kitaip sudėjo Ravelio koncertą kairei rankai, aidintį dviejų pianistų delnų ir pirštų odoje, kapiliaruose, raukšlėse ir vagose; Danas Jesperas Justas mėgino apčiuopti Kinijoje pastatytos negyvos Paryžiaus replikos pulsą ir atgaivinti miestą. Bet ypač ilgai klausiausi suomio Terike Haapojos įgarsintos mirštančios gamtos. Tam reikalinga tamsa – kad matytųsi, kaip realiu laiku vėsta mirusių gyvūnų kūnai, kad girdėtųsi, kaip mirę lapai iškvepia stikliniame karste susikaupusį anglies dvideginį, kaip erdvė prisipildo medžių augimo ir žiūrovų kvėpavimo, išversto į garsus. Taip visiems kartu kuriant kvėpavimo muziką, ekrane raidžių žvaigždynas susidėsto į perskaitomą Margueritos Duras tekstą apie musės mirtį kaip rašymą: „Galbūt vieną būsimų šimtmečių dieną kažkas perskaitys šį rašymą; jis taip pat bus iššifruotas ir išverstas. Ir neįskaitomo eilėraščio didybė išsiskleis per visą dangų.“

Kita įdomi kūrinių rūšis supainiojo tikrovę ir vaizduotę, bet taip, kad pirmoji pasipildytų antrosios atrastu erdvėlaikiu. Taip įvyko Jeremy Dellerio „angliškas stebuklas“: nušautas retas plėšrusis paukštis kerštaudamas nagais pačiupo turčių „Landroverį“, o Venecijos lagūnos vaizdą užstojusį rusų oligarcho laivą nusviedė iš vandenų iškilęs Williamas Morrisas. Stebuklas ne tai, kad praeitis gali išgelbėti dabartį, o gamta – atkeršyti jos naikintojams. Mituose ir pasakose jau seniai tai įmanoma. Stebuklas įvyksta suvokėjo kūne, kažkokiame poodiniame, pojutiminiame ir pomintiniame sluoksnyje, kur skirtumas tarp paprasto žmogaus patiriamų skriaudų, popso kultūros pasisavintų simbolių ir visomis spalvomis spindinčios paukščio plunksnos virsta skaudančiu gumulu, kurio nebegali išspjauti.

Vaišindami žiūrovus arbata, anglai šaiposi iš savo papročių, kurie veiksmingai sušvelnina tikrovę. O lietuviai įveikia savo istorijos gravitacijos jėgą, bienalėje susijungę su karščiausiame Europos kampe esančiu Kipru. Sporto klubą užėmęs dviejų šalių paviljonas buvo turbūt didžiausias Venecijoje. Jo kuratorius Raimundas Malašauskas siūlė žiūrovui rinktis savo kelią, neišduodamas, kas atsitiks. O atsitiks tai, kad būdamas vienas beveik tuščioje erdvėje, tapsi kažkieno praeities stebėtoju, nes girdėsi ir jausi, kad pastatas gyvena savo gyvenimą, bet jo nematysi. Kūriniai čia atrodys kaip čia natūraliai esantys daiktai, bet išklydę iš numatytų orbitų. Viskas kaip įprasta, bet rūsyje, kur sukrauta sportinė įranga, tave seka šviesos šuns akių lygyje. Krepšinio aikštelės tablo mirksi įstrigęs laikas, laiptinėse stovi pasitempę sovietinės Lietuvos televizijos gimnastai, nufotografuoti Algirdo Šeškaus. Venecijos laiptuotų suolų ir turėklų konstrukcijų dabartis tarsi užfiksuota senoje Varnelio fotografijoje. O kampe įtaisytas televizorius lietuviškai pranešinėja orus: atšils, bus šlapdriba, snigs, pustys. Per ištižusį sniegą Vilniaus gatvėmis lėtai šliaužia automobiliai. Užsidaro stiklinės durys, užsimerkia iguana. Užlipusi į patį sporto salės viršų ir nusileidusi septynis o gal tris laiptų maršus matau, kaip atsiveria analogiškos durys. Už jų – Venecijos kanalas. Kepina saulė, bet šalia girdisi tas pats lietuviškas šlapdribos pažadas. Televizorius buvo šalia, tik už kampo. O aš kaip skruzdėlė ką tik apkeliavau laiko kloste, padaryta iš senos mokyklinės uniformos prijuostės.

Tikiuosi, kad Lietuvoje dar kurį laiką laikysis Venecijos orai.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...