captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Parulskis. Skveras su Babilono būgnais

Jau kelerius metus vis pastebiu, kad kiekvienas viešai pasiskundęs dėl triukšmo mieste nedelsiant sulaukia ryžtingos ir kategoriškos rekomendacijos kraustytis į kaimą ar priemiestį. Aš šiek tiek abejoju rekomendacijos naudingumu – gyvenantys priemiesčiuose ar sodybose vasarojantys kariauja savo varginančius triukšmo karus, bet šiaip sutinku – triukšmas yra organiškas gyvenimo mieste elementas.
Menotyrininkas Ernestas Parulskis, BNS nuotr.
Menotyrininkas Ernestas Parulskis, BNS nuotr.

Miesto triukšmą galima grubiai suskirstyti į keturias dalis. Pirmoje atsiranda neišvengiami ir neerzinantys akustinės sklaidos šaltiniai – transportas, statybos, kiemsargiai su šluotomis, mugės, turgūs, pramonė, kultūros darbuotojų protestų mitingai, miesto šventės ir bendrai  įvairius garsus leidžiantys žmonės – nuo garsiau ar tyliau kalbančių iki grojančių gatvėse.

Antroje grupėje – tokie patys neišvengiami, bet jau šiek tiek erzinantys garsai – autobusų stabdžių cypimas, kiemsargiai su benzininiais lapų siurbliais, policijos, gaisrininkų ir medikų transporto sirenos, įsijungusios pastatų ir automobilių signalizacijos, maksimaliai stenantys, bet labai lėtai riedantys pigūs motoroleriai, netikėtai sprogstantys fejerverkai ir vidudienio kariljonas Lukiškių aikštėje.

Į trečią grupę patenka miegą žudantys nakties triukšmai – britvinių motociklų kaukimas, didelių kondicionierių gausmas ir nerišlūs, bet skardūs girtuoklių šūkčiojimai.

Na, o ketvirtą užpildo artimosios, daugiabutinės aplinkos garsai. Jie įvairūs ir gyventi trukdo kiekvienam individualiai. Aš, pavyzdžiui, suskaičiavau savo buto periodiškai pasikartojančias akustines bėdas ir gavau štai tokį sąrašą: smuiko pamokos, energingos meilės garsai, aštunto dešimtmečio disko muzikos seansai ir roko grupė garaže (privalau pažymėti, kad tas garažas sąžiningai užkamšytas, bet bosai vis tik langų stiklus pavirpina).

Jei, man visa tai bevardinant, manote, kad išgirdote desperacijos gaidą, esate neteisūs – aš triukšmą vertinu kaip gamtos iššūkius: dažniausiai stoiškai priimu, retkarčiais – kovoju, juo labiau, kad Vilniaus ir daugelio kitų pasaulio miestų valdžios nesankcionuoto triukšmo netoleruoja. Man pačiam teko du kartus išklausyti rūsčių pareigūnų perspėjimų - pirmą kartą už triukšmingą vakarėlį, antrą – dėl žviegiančios automobilio signalizacijos. Tuomet buvau ypač nustebęs, nes įkyraus pypsėjimo su varginančiai ilgomis pauzėmis klausiausi, paskutiniais žodžiais keikdamas idiotus savininkus, kelias valandas, kol galiausiai policininkai pranešė, kad aš ir esu tas idiotas savininkas.

Taigi, beveik nulinės tolerancijos (juk tokia yra siekiamybė, taip?) nereglamentuotam triukšmui kontekste sunku įsivaizduoti, kad mieste gali gimti ir sulaukti pritarimo iniciatyva, sąmoningai didinanti triukšmo lygį. Ir beveik neįtikėtina, kad šią iniciatyvą pagimdė ir realizavo kultūros, na, gal tiksliau – kultūros edukacijos laukas. Arba dar tiksliau – geranoriškų žmonių, galvojančių, kad žino, kas yra kultūros edukacija, laukas. Prieš savaitę išgirdau vilnietės dejonę – naujai įrengiamame skvere Čiurlionio gatvėje bus pastatyta naujovė Vilniuje – lauko muzikos instrumentai. Plano nuotraukos rodė, kad skvere atsiras „Babilono būgnai“, „Varpo lyra“ ir „Imperatoriaus varpeliai“.

Intriguojantys pavadinimai nėra įvairovės ženklas – visi instrumentai yra tuščiavidurio metalo konstrukcijos, kurias daužant sklinda garsai. Jei šios kultūrinės edukacijos autoriai skaitytų regioninę spaudą, jie žinotų, kas vyko, kai analogiški instrumentai buvo įkurdinti šviežiai, prieš mėnesį, rekonstruotame Klaipėdos Sąjūdžio parke. Spėlioti nereikia – savivaldybė pradėjo gauti skundus, kad dieną instrumentus tranko žvygaujantys vaikai, naktimis – vyresnis jaunimas ir girtuokliai. Labai lengva numatyti ir būsimą instrumentų likimą – juos pirmiausiai sunaikins klaipėdiečiai, o kai juos pastatys Vilniuje, tą patį padarys Čiurlionio gatvės gyventojai. Ir visų kitų gatvių gyventojai, kuriems kultūros edukatoriai įtaisys lauko instrumentus.

Šioje situacijoje sunkiausia atspėti iniciatorių lūkesčius. Kokį lauko instrumentų funkcionavimo scenarijų jie buvo surašę? Gal įsivaizdavo, kad surentus „Babilono būgnus“ ir „Imperatoriaus varpelius“ į skverą pradės rinktis vaikai, kurie, nekreipdami dėmesio į despotų tėvų draudimus, svajoja įvaldyti būgnavimo meną? O gal tikisi, kad į parką trauks kiti, jau mokantys groti vaikai, ir tam tikromis valandomis subtiliai išskalambins Balio Dvariono „Žvaigždutę“? O būsimieji būgnininkai iš despotiškų šeimų stebės patyrusių draugų meistrystę, mokysis iš jų, ir, kad laikas neitų veltui, tyliai trauks vokalinę kūrinio partiją?

Aš įtariu, kad lauko instrumentų statytojai pateko į iki mūsų atėjusios nueinančios edukavimo mados spastus. Lauko instrumentų idėja atsirado devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir buvo skirta vaikų su specialiais poreikiais vasaros stovykloms. Pora dešimtmečių lauko instrumentai tik šitaip ir tebuvo naudojami, kai maždaug 2013-ais edukavimo entuziastai iš JAV įtikino kelių miestelių merus, kad lauko instrumentai yra puikus viešų erdvių elementas, ugdantis muzikinį ir estetinį skonį, mažinantis nusikalstamumą ir sukelsiantis neabejotiną rinkėjų pritarimą. Bet tą pačią akimirką, kai lauko instrumentai atsirado parkuose ir skveruose, pasaulio savivaldybės pradėjo gauti vienodo turinio skundus su žodžiais „košmaras“, „neįmanoma gyventi“ bei „nedelsiant išardykit“, ir Babilono būgnai anose šalyse persikėlė iš žaidimų aikštelių į izoliuotus aptvarus didelių parkų pakraščiuose. Ir į mūsų skverus po daugiabučių langais.

Aš net nežinau, kaip suformuluoti šios nesudėtingos, bet nemaloniai pavojingos situacijos finalinį moralą. Gal maždaug šitaip – nereikia miestuose rengti aikštelių su lauko instrumentais. Ir kaimuose nereikia. Ir priemiesčiuose taip pat. Niekur nereikia.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...