captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Švedijos parlamento rinkimai: tai triumfavo radikalai ar ne?

Sekmadienį įvykę Švedijos parlamento rinkimai atvėrė duris dviem visiškai skirtingoms interpretacijoms.
L. Kojala, E. Genio/LRT nuotr.
L. Kojala, E. Genio/LRT nuotr.

Pirmoji teigtų, kad šalies politika drastiškai keičia kryptį. Juk kraštutinė dešiniųjų partija, pasivadinusi Švedijos demokratais, pasiekė geriausią rezultatą istorijoje; prieš dešimtmetį ši politinė jėga tesugebėjo surinkti vos kelis procentus balsų, tai dabar sulaukė beveik 18 proc. gyventojų palaikymo. Tuo metu beveik šimtmetį šalį su pertraukomis valdantys centro kairieji socialdemokratai pasiekė blogiausią rezultatą nuo 1911 metų bei surinko tik kiek daugiau nei 28 proc.

Tokios interpretacijos šalininkų teigimu, šie rezultatai yra geriausias įrodymas, kad Švedijos demokratų kalbos apie būtinybę stabdyti imigraciją surado savo rinkėją. Net ir šalyje, kuri visame pasaulyje išsiskiria atvirumu skirtingoms kultūroms. Politinis visų pagrindinių Švedijos partijų susitarimas, kad valstybė turi būti atvira imigracijai, užtikrinanti jų lygias galimybes bei integraciją, aižėja; Švedijos demokratai atvirai dėstė, jog šalis turi priimti represuojamus žmones tik iš kaimyninių šalių – turtingų ir pilnaverčių demokratijų, tokių kaip Norvegija ar Suomija.

Visgi yra ir kitas to paties sekmadienio rinkimų vertinimas. Jis – kur kas optimistiškesnis ir teigiantis, jog Švedijos demokratų rezultatas buvo daug kuklesnis, nei prognozuota – juk kai kurios apklausos rodė, kad ji laimės rinkimus surinkusi 25 proc. balsų. Realybėje ši partija liko tik trečioje vietoje. Be to, jos rezultatą galima apversti aukštyn kojomis bei kalbėti ne apie penktadalį gautų balsų, o apie tai, kad per 80 proc. likusių švedų yra ne šios partijos rėmėjai. Tad net ir pasiekusi geriausią rezultatą istorijoje Švedijos demokratų partija liko už pagrindinių konkurentų nugarų ir tikrai neturės galimybių aktyviai dalyvauti vyriausybės formavimo procese.

Kuri interpretacija teisinga? Ko gero, tiesa slypi kažkur per vidurį. Būtų naivu teigti, kad viskas yra taip pat, kaip ir anksčiau. Akivaizdu, jog Švedijoje pastaruoju metu išaugo nusikaltimų, smurto atvejų, automobilių padegimų skaičius. Dažnai tai siejama būtent su atvykėliais. Nors net ir nauja statistika palieka Švediją tarp saugiausių valstybių pasaulyje, negatyvios tendencijos tai nekeičia. Be to, Švedija nuo 2015 metų priėmė daugiausiai pabėgėlių Europoje vertinant pagal gyventojų skaičių. Sunku paneigti, jog kiekvieno atvykusio asmens socialinė ir kultūrinė integracija, kalbos išmokymas, parengimas darbo rinkai yra sudėtingas bei ilgas procesas, ne visuomet įvykstantis be kliūčių.

Juo labiau, jog Švedijos gyventojai jaučia jų pačių situacijos sąlyginį blogėjimą. Nuo 2010 metų šalies gyventojų skaičius išaugo 8 proc. ir perkopė 10 milijonų. Tai reiškia ne tik išaugusius integracijos kaštus, bet ir ilgesnes eiles prie gydytojų kabinetų, problemas norint patekti į mokyklas, vaikų darželius. Kartu kyla kalbos apie tai, jog atvykėliai tik naudojasi gerovės sąlygomis, bet patys esą jos nekuria.

Visgi neturėtume kartoti ir nuvalkiotų klišių, kad Europa kartoja trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio klaidas ir netrukus bus užvaldyta politinių radikalų. Kraštutinės partijos šiuo atveju tik naudojasi tradicinių politinių jėgų nenoru ar negebėjimu kalbėti apie problemas, kurias jaučia gyventojai. Italijoje, Vokietijoje, o dabar ir Švedijoje iškilusios partijos tampa savotiška paskata nuosaikesniems politikams atkreipti dėmesį į tai, kas buvo ilgą laiką ignoruojama. Todėl ir tradicinės partijos Švedijoje ne tik kritikavo kraštutinius politikus, bet ir patys daug dažniau pripažino atvykėlių integracijos problemas bei ieškojo siūlymų jas spręsti. Tad tokių partijų iškilimas nebūtinai reiškia politikos radikalizavimą; priešingai, tai gali virsti paskata užbėgti už akių gilesnėms problemoms ateityje.

O kas iš to, kas vyksta Švedijoje, Lietuvai? Ko gero, turėtume džiaugtis, jog Švedijos strateginė politika Europos atžvilgiu išliks panaši, ir nepamatuoti Švedijos demokratų raginimai – pavyzdžiui, surengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, nebus įgyvendinti. Be to, jei naujoji koalicija susiformuos iš centro dešiniųjų, o ne centro kairiųjų jėgų, išaugs tikimybė, kad Švedija dar rimčiau diskutuos apie stojimą į NATO.

Lino Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...